Žmonės brakonieriauja iš skurdo arba tuo užsiima tik asocialūs asmenys. Šis mitas mus dažnai lydi iš sovietmečio, kai iš tiesų brakonieriaudavo ir viešai žuvį pardavinėdavo dažniausiai stipriai alkoholį vartojantys asmenys. Arba, kalbant apie jaunesnę kartą – iš kelioninių laidų ar dokumentinių filmų, kurtų varginguose kraštuose, kur iš tiesų nelegaliai žvejoja ir medžioja skurdžiai gyvenantys žmonės. Jį dar stiprina ir žiniasklaida, mat tokie žmonės – „pėstininkai“ dažniausia būna sulaikomi ir parodomi visuomenei. O šio verslo organizatoriai pakliūna labai retai.
Manau, kad Lietuvoje didžiąją dalį brakonierių sudaro pakankamai uždirbantys žmonės, kurių tarpe yra ir ne vienas tikrai turtingas žmogus, Bent jau man teko pažinti vieną kabliautoją, kurį, manau, drąsiai būtų galima vadinti milijonieriumi. Asocialūs, neturintys ką prarasti žmonės šiai veiklai dažnai yra tik samdomi tikrųjų brakonierių.
Sakyčiau, brakonierius galima skirstyti į tris sąlygines grupes: Pirmoji, .„legalius“ brakonierius, kurie turi priedangą – oficialią žvejų verslininkų veiklą, šalia kurios plėtoja dar ir nelegalią žūklę ir klastoja realius pagavimo duomenis. Negaliu teigti, kad visi tokie yra, bet kad tokie dalykai vyksta – manau, niekam ne paslaptis.
Antroji grupė - brakonieriai-profesionalai, kurie organizuoja brakonierišką veiklą ir iš to gyvena ar bent jau kažkuriuo laiku pelnas, gaunamas už subrakonieriautą žuvį yra ženkli jų pajamų dalis. Šitie, ko gero, yra pavojingiausi, nes veikia grupėmis, yra gerai organizuoti, atsargūs, nes turi ką prarasti ir prispausti į kampą, gali ryžtis daug kam.
Na, ir trečia grandis, pati gausiausia – brakonieriai - mėgėjai, kurie gaudo žuvus, galima sakyti, savo malonumui ir traktuoja tai kaip laisvalaikio užsiėmimą. Tai kabliautojai. asmenys, mėgstantys pasistatyti tinkliuką ar nudurti gretimame upelyje neršiančią lašišą. Deja, prie šios grafos, ko gero, reiktų priskirti ir nesąžiningus meškeriotojus, kurie ima visą žuvį, kiek tik pajėgia pagauti, žvejoja draudžiamu laiku, nežiūrėdami nei žūklės taisyklių, nei elementarios sąžinės.
Bet kuriuo atveju brakonierystė nėra tik socialinė problema, susijusi su vien pragyvenimo lygiu. Kažkam tai verslas, kažkam – pramoga ir „prisidūrimas“ prie algos. Kol kas dėl mažos kontrolės ir nedidelės tikimybės pakliūti jis pasimoka ir dėl to ji yra tiek plačiai paplitusi.
Nereikšmingumo mitas arba „ką ten ta viena kita žuvelė“... Ar neteko girdėti ar skaityti komentaruose po straipsniu „ką jau čia blogo padarė, kad susigavo žmogus tinklu vieną kitą žuvelę“. Šio mito tikslas yra labai akivaizdus – užmaskuoti tikrąjį brakonierystės mastą.
Iš tiesų, brakonierystės mastai Lietuvoje yra milžiniški, nors tikslių skaičių nežino niekas. Kad geriau suvoktume, paimkime keletą konkrečių pavyzdžių. Pavyzdžiui, sakykim, pora dešimčių brakonierių kabliautojų, ruože nuo Raudondvario iki Seredžiaus, sakykim, nuo liepos iki lapkričio vidurio, užkabliavo 1000 lašišinių žuvų. Skaičiuojant pagal bazinius įkainius (580 eurų už žuvį) jie padarė valstybei žalos už 580 000 eurų. O vertinant sunaikintus ikrus, žūklę draudžiamuoju laiku ir kt. žala turbūt peržengtų ir milijoninė ribą. Ir tai tik vienos upės ruožo brakonieriai kabliautojai! pridėkime kitos upėse gaudančius jų kolegas – žeberklininkus, povandeninius šaudytojus ir kitus ir manau, tą skaičių turbūt galime sudauginti mažiausia iš 3 ar 4.
Judame toliau. Kasmet aplinkosaugininkai konfiskuoja ( neturiu šviežių duomenų, tad remiuosi 2010-2015 m vidurkių) apie tūkstantį tinklų. Būkime optimistai, ir sakykim, kad yra konfiskuojamas kas 10 tinklas. Ir kad vienu turimu tinklu per metus brakonieriai sugauna vos 50 žuvų (Kad būtų lengviau skaičiuoti, tarkim, kad karšių ir lynų). Net tokiu atveju išeina 500 tonų žuvies arba paskaičiavus pagal bazinį žalos atlyginimo įkainį (60 eurų už vnt.) – 30 milijonų eurų žalą valstybei.
Tai dar ne viskas. Sakykim (teatleidžia skaitytojas už šį pavyzdį), jei trečdalis Lietuvos meškeriotojų (50 tūkst. ) leistų sau pora kartų metuose, kai gerai kimba, paimti daugiau leidžiama žuvies – pavyzdžiui karšių (10 vnt.) ir lydekų (10 vnt.), tai žala valstybei pagal nustatytus įkainius tada siektų daugiau kaip 100 milijonų.
Tad net ir taip hipotetiškai skaičiuojant, brakonierių vidaus vandenyse padaroma žala, ko gero, vertinama šimtais milijonų eurų. O kalbant apie Baltijos priekrantėje ir Kuršių marių nelegaliai ar pusiau legaliai sugautą žuvį turbūt drąsiai perkopia ir milijardą. Va tau ir viena kita žuvytė...
Brakonierių visagalybės mitas. Manau, kad ne vienam teko girdėti priešingą nuomonę: viską iš tiesų čia valdo mafija. Brakonierius „dengia“ (ar jiems vadovauja) korumpuota aplinkosauga, globoja įtakingi politikai, remia teisėjų ar prokurorų klanai ir taip toliau ir panašiais. Jo tikslas akivaizdus – įbauginti tuos, kurie gali pranešti apie pastebėtą brakonierystę ir ryžtasi netylėti.
Po savo straipsnio apie kabliavimą prie Dubysos žiočių publikavimo susilaukiau irgi vieno neva „geraširdžio“ žmogelio laiško, kuris „draugiškai“ perspėjo – „ar tu žinai, apie ką tu čia rašai. Mano draugai ten žvejoja. Jiems priklauso nemažai vyrukų išėjusių iš kalėjimo, dengia 80 procentų Kelių policijos. Aplinkosauga pati žvejoja tinklais ir dirba su mumis ir t.t. Visi vienas kitam ranką plauna. Nebūk kvailas“ .
Silpnesnis žmogus tikrai gali išsigąsti. Ypač menantis 90 –ųjų Kauną, o gal ir kitus miestus, kur reketas, sprogdinimai ir grasinimai buvo kasdienybė. O, pavyzdžiui, nuvarius automobilį, policija imdavosi tarpininko vaidmens, bandant susitartu su nusikaltėliais dėl išpirkos. Apie tuometinę aplinkosaugą, beje, irgi teko girdėti įdomių faktų... Bet... tie laikai senokai baigėsi.
„Stogų“ jau niekas nesiūlo. Gaujos sutriuškintos arba dirba savo juodus darbus kažkur užsienyje. O jei kokia dar likusi – į akis paprastai nelenda. Policija dabar tikrai dirba neblogai. Galų gale, būkime realistai brakonierystė bent jau vidaus vandenyse nėra narkotikai, ginklai ar kontrabanda ir tokių pinigų „negeneruoja“. Pažinčių, nutekančios informacijos, „pateptų“ žmonių, padedančių išsisukti nuo bausmės šioje veikloje gal ir gali būti. Bet ne daugiau.
„Gerieji“ ir „blogieji“ brakonieriai. Labai populiarus ir senas kaip pasaulis mitas. Žiūrint iš psichologinio taško, labai žmogiška yra darant kokį nedorą darbą, rodyti pirštu į kitą, kuris yra dar blogesnis. Tokiu būdu žmonės lyg bando nusimesti kaltę. Prisimenu tai iš senų laikų: Pamatai kokį žmogelį, velkantį iš Nemuno į automobilio bagažinę pagautų 30 ar 50 kg karšių ir paklausi – „ar tau tiek reikia“? Jis teisinasi. „Ką aš čia pagaunu – va „tinklininkai“ tai maišais lupa“. Pakalbinus su tinklais sučiuptą brakonierių, išgirsi panašią istoriją – mes tai nieko nepagauname, vieną kitą žuvį. Bet va, tie rupūžės „elektrikai“ – jie viską išmuša...
Šiais laikais irgi niekas nepasikeitė Pakalbintas kabliautojas (save vadinantis spiningautoju) prie Dubysos žiočių negailėjo keiksmų Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje tinklus ir gaudykles statantiems verslininkams. Pastarieji, su kuriais teko trumpai pabendrauti prie porą metų, kryžium gulė, kad jie lašišų ir sterkų neišgaudo – visą žuvį išnaikina rusai ir tie niekšai, žvejojantys jūros priekrantėje ir neįleidžiantys į marias žuvies. O tie „niekšai“ – priekrantės tinklų statytojai dėl žuvų išteklių mažėjimo vieningai prie kryžiaus kalė Kuršių marių žvejus. Ir dar graudulingais balsais rypavo, kad ką jie jau čia toje priekrantėje pagauna. Tikras katino ašaras. O štai tie, kurie traluoja tolėliau jūroje – jie visą žuvį pasiglemžia. Ir taip pasaka be galo. Verkia puodas, kad katilas juodas...
Aš šioje vietoje visada mėgstu tokį palyginimą: jeigu žinai, kad kažkoks žmogus pavogė iš banko milijoną, ar tai suteikia tau teisę iš kokios močiutės turguje pavogti 20 eurų? Ir jei taip padarei – kas tada tu esi? Iš tiesų, nėra gerų ir blogų brakonierių. Yra tiesiog brakonieriai.
Su brakonieriais turi kovoti valdžia. Tai ne mūsų reikalas. Kodėl tokia nuomonė naudinga brakonieriams, visai nesunku nuspėti. Kuo žmonės abejingesni, kuo labiau tik visokiom sąmokslo teorijom ar laukia „gero“ caro, kuris atėjęs išspręs šią problemą – tuo jiems geriau. Jiems svarbiausia, kad žmonės patys nesiimtų iniciatyvos. Neskųstų, nefilmuotų ar fotografuotų, nenaudotų kitų būdų, bandydami apginti upes ar ežerus. Galų gale, neatkreiptų į šią problemą visuomenės dėmesio, nes tada ir valdžios institucijos bus priverstos stipriau reaguoti ir brakonierių gyvenimas pasunkės. Ir, nors šis mitas (o tiksliau nuomonė) turi pagrindo – iš tiesų aplinkosauga yra valstybės atsakomybės sritis, tačiau pripažinkime, kad šioje situacijoje labiausia nukenčiame mes.
Jeigu brakonieriai išgaudo žuvį ir mes dėl to pagauname mažiau – kenčia mūsų laisvalaikio kokybė, lūkesčiai, nuotaika. Valdininkų algos nuo to nepriklauso – jie gaus ją visais atvejais. Tad būtent mes ir esame tiesiogiai suinteresuoti spręsti šį klausimą ir būti aktyvūs. Ir turime patys veikti ir spausti visais lygmenimis valdžią, kad ji dirbtų savo darbą. Kito kelio tiesiog nėra.
Pasiduodami brakonierių platinamiems mitams arba nieko nedarydami leidžiamės būti jų manipuliuojami ir tuo, ko gero, netiesiogiai prisidedame prie sėkmingesnės jų veiklos. Viešojoje erdvėje šioje vietoje nuolat vyksta nematomos kovos. Jei norime nugalėti – reikia aktyviai ginti tiesą. Ir aiškinti ją tiems, kurie į šią sritį nėra įsigilinę.