Negaliu atsigrožėti tavo darbais. Kaip jie gimė?
Neradęs priimtino varianto (o ir kainos gąsdino), dar prieš aštuonerius metus, pradėjau gaminti graibštelius sau ir savo draugams. Tiesiog prisireikė graibšto, nors iki tol tai nebuvo man pirmos būtinybės prekė. Taigi, nutariau jį pasidaryti. Kaip tyčia, draugas davė gabaliuką raudonmedžio, iš jo padariau rankeną su įdubimais. Uosio nusipirkau pats, jį išlenkiau ir išėjo visai gražus graibštas. Iki šiol jis visai veiksnus ir kabo ant sienos. Parodžiau draugams, visiems patiko, po to nunešiau į parduotuvę parodyti Anatolijui (Ostapenko,- aut. past.), jis patarė, kaip patobulinti, ir nedelsdamas pradėjau daryti antrą partiją.
Čia ir prasidėjo bėdos. Iš 25 ruošinių pagaminau tik 7 graibštus. Lenkti vonioje karštame vandenyje laikytus 7 mm tašelius buvo nepaprastai sudėtinga. Jie nuolat lūždavo, tad teko pradėti dairytis naujų medžiagų. Be to, iš tradicinio beržo ar pušies daryti nesinorėjo, nes nei man, nei kitiems tai nebūtų įdomu. Kartą teko išpirkti visą egzotinės medienos ekspoziciją. Tuomet apsistojau ties ypės medžiu, kurios kietumo koeficientas didesnis nei bronzos. Vėliau jos teko atsisakyti, nes šis medis skęsta. O lankelius gaminau iš medžio lukšto, nes vientiso medžio lankelis pasirodė negražus, sunkiai lenkiamas, be to, deformuodavosi. Klijuodavau po 12 sluoksnių 0,6 mm baldams dengti skirto lukšto, dėl to kildavo daug nesutapimo problemų. Galų gale, po penkerių metų, radau 3,5 mm lukštą ir lankelių gamyba tapo paprastesne, o ir jie patys man atrodo gražiau.
Esu išbandęs daugybę medienos. Dauguma jos tam reikalui visai netinka, esu daręs net iš šaknies, deja, neišėjo. Klijų irgi teko pakeisti begalę, kol radau optimalų variantą. Pirmieji graibštai buvo su kaproniniais tinkleliais, jie irgi nepasiteisino, nes žuvis su kabliukais tiesiog į juos įsipainiodavo. Teko ieškoti silikoninių. Šiuo metu gaunu juos standartinius, naudojamus visose prestižinėse pasaulio graibštų gamyklose. Pats esu linkęs padengti gaminius aliejais, tuomet išlieka tekstūra ir medienos pojūtis rankoje, tačiau lakuotas yra praktiškiau, nereikalauja tokios priežiūros, nesibraižo, o aliejų po poros metų reikia pertepti. Beje, aš medienos nedažau, visi gaminiai tik originalios medžio spalvos.
Ar visus darbus pavyksta padaryti namų sąlygomis?
Pernai išsikraustėme iš Vilniaus, su uošviu pasistatėme dirbtuves, teko nemažai investuoti. Viskas gaminama tik rankiniu būdu. Yra padarytos formos, kuriomis produkcijai suteikiamas preciziškas tikslumas. Griovelio gylis matuojamas dešimtosios milimetro dalies tikslumu (jis eina aplink lanką), tokio pat tikslumo reikalauja ir skylučių gręžimas. Gerėjant tiek pagrindinėms, tiek pagalbinėms medžiagoms, šiemet pavyko rekordinė, 62 graibštų, partija, nežiūrint į tai, kad tai nėra mano pagrindinis darbas. Po darbo, kai nežvejoju, aš einu į dirbtuves, ir ten gimsta graibštai.
O kur įgijai tiek teorinių ir praktinių žinių?
Senelis kažką kaldavo, o aš vogdavau vinis, tai nuo vaikystės jau teko rakinti ir slėpti nuo manęs medžio apdirbimo įrankius. Vėliau ieškojau informacijos internete, bet apie visus medžio virimus ir lenkimus informacijos nėra pakankamai, tad daugiausia išmokau eksperimentuodamas.
Pradėjau gaminti ne tik graibštus, bet ir įvairius namų apyvokos daiktus. Pastebėjau, kad rankų darbas patinka žmonėms, nes šie gaminiai turi kažkokią sielą, ko negalima pasakyti apie masinę produkciją, kai žmogus susitinka su medžiu tik dėdamas jį ant staklių stalo. Nenustebsiu, jei kažkas per metus aplenks mane, nežiūrint į mano patirtį. Tad bandau eksperimentuoti ir konkuruoti, pasitelkdamas medžio įvairovę. Vienu metu turėjau net šešiasdešimties įvairių medžio rūšių graibštų. Dabar liko apie dešimt, nes kai kurios medienos rūšys tiesiog netinkamos, kai kurių neįmanoma gauti… Taigi, nors mokiausi ir dirbau kitose srityse, bet, tobulėjant graibštams, tobulėjau ir aš pats.
Bus daugiau.