Kaip yra iš tiesų, galima išsiaiškinti tik vienu būdu: imti ir nuvažiuoti. Tad taip ir padariau, pasiėmęs gerą bičiulį į kompaniją. Rasti karjerus buvo net lengviau, nei galvojau: nusukęs iš automagistralės Kaunas Klaipėda Ariogalos link, pravažiuoji visą šį miestelį ir kirtęs tiltą per Dubysą ir užvažiavęs į kalniuką, suki į pirmą posūkį į dešinę. Ten jau visi keliukai veda prie dešinėje matomų karjerų. Pirmas, didžiausias, taip ir žvejų ir vadinamas – „pirmuoju“. Pavažiavus keliuku už jo toliau, už jų yra gerokai mažesni antras ir kažkur dar toliau- trečias. Jie yra gerokai mažesni.
Šie karjerai atsirado dar sovietmečiu, pradėjus kasti žvyrą kelių ruošimui ir jų vietą užpildžius vandeniu. Pagal 1985 m .projektą turėjo būti suformuotas 65 ha dydžio tvenkinys su keliomis salomis, tačiau, panašu, vietoj vieno gavosi trys. Nebuvo apsieita ir be skandalų: 2013m. pakilęs Dubysos vanduo pralaužė pylimą, skiriantį ją nuo karjero ir beveik pakeitė šios upės vagą –ji subėgo karjerai, o tikroji vaga beveik išdžiūvo.
Aplinkos ministerija dėl to padavė kasimą vykdžiusią bendrovę „Kauno regiono keliai“ į teismą, kuri dirbo be projekto ir pareikalavo atlyginti 0,5 mln. litų žalą. Ir ėmėsi upės atstatymo darbų. Kaip jai tai pavyko, rasti informacijos buvo sunkiau. Galiu pasidalinti tik tuo, ką mačiau savo akimis: Dubysa tikrai teka per 2 mažesniuosius karjerus, jungiasi su didesniuoju, o statybų bendrovė ir toliau čia kasa žvyrą...
Na, bet grįžkime prie žvejybos. Audrius Unikas, žvejys sportininkas iš Kėdainių, dažnai čia žvejojantis man patarė iškart važiuoti į antrą, kur prieš pora dienų gerai kibo ne tik ešeriai, bet ir žiobriai. Išlipus iš automobilio, turbūt, nuožmiausias šiemet penkiolikos laipsnių šaltukas skaudžiai gnaibė ausis. Tačiau, apšerkšniją medžiai, saulėtas dangus bei malonia ausiai gurgenantis Dubysos vanduo nuteikė puikiai. Atvirai pasakius, jautiesi keistai – už keliolikos metrų ramiai teka upė, o tu ruošiesi lipti ant ledo. Tačiau ant nedidelio apsnigto ledo ploto jau trypčiojo apie dvidešimt žvejų figūrų, o už jų tolėliau dundėjo sunkus ekskavatoriaus kaušas, semiantis eilinę žvyro porciją.
Užsikoręs ant ledo pradėjau nuo tradicinio klausimo – kaip kimba? „Šiandien sunkiai“ – toks buvo dažniausias atsakymas. „Užtat vakar, prieš dvi dienas, praeitą savaitgalį tai gaudėm...“. Bet ir dabar tai vienas, tai kitas ištraukdavo kokių 70 – 80 gramų ešerioką. Dauguma žvejojo avižėlėmis- spiningėliai su užkabintomis švytuoklėmis ir „velniais“ gulėjo numesti ant ledo be darbo.
Pabendravęs su keliais žvejais čiupau savo atsivežtą spiningėlį. Nepaistant, mano supratimu, visai neblogo oro ešeriai kibo labai prastai. Reikdavo pašvytruoti švytuokle porą minučių, kol kažkuris iš jų būrio ryždavosi ją atsargiai kepštelti. Maža suomiška blizgutė buvo šiek tiek efektyvesnė. Per porą valandų pagavau gal tuziną dryžuočių ir vieną pernelyg drąsų ar smalsų sprindinį šapaliuką.
Nustačiau pirminę šios dienos „diagnozę“ – ešeriai šiandien tikrai neaktyvūs, tačiau jų čia daug ir vyrauja smulkmė. Gaudant avižėle, manau, per tą patį laiką jų buvo galima prirankioti gal 3 kartus daugiau. Bet ar to reikia? Didžiausias ešerys, kurį mačiau pagautą, pakalbinęs nemažai žvejų, geriausi atveju siekė 200 gramų.
Tiesa, daugelis tvirtino, kad sausio pirmosiomis dienomis jie kibo gerokai didesni. O esą tie, kas spjovė į draudimą (Per karjerą teka Dubysa, todėl dėl šlakių ir lašišų migracijos ir neršto, čia draudžiama žvejyba iki sausio 1 d.), lipo ant ledo gruodį, vos užšalus, pritraukė esą net kilograminių. Aš manyčiau, kad didesni ešeriai paprasčiausia apsigaudė. Karjeras nedidukas, turbūt vos keli hektarai, o visą savaitę ir savaitgalį čia žvejoja iki šimto žvejų ir daugelis, ne paslaptis, pasiima visą leistiną „normą“. Viskas turi ribas.
Kalbant apie masalus pastebėjau, kad dauguma atvykusiųjų ir visi vietiniai meškeriotojai žvejoja vario arba juodos spalvos avižėlėmis. Švytuoklės, pasak jų, geriausia tos, kurių pilvelis žalias ar salotinis. Masalo nugarėlė, esą turi mažiau reikšmės.
Keletas vyresnio amžiaus žvejų žvejojo kiek atokiau nuo kitų. Nelakstė iš eketė į eketę ir garsiai diskutavo, laikas nuo laiko keikdami vietinį politiką Ačą, kuris, esą, čia viską supirko ir greit visus karjerus perims savo žinion. Steigs kažkokį upėtakyną ar kažką panašaus ir leis žvejoti tik už didelius pinigus. Nežinau, ar ši informacija turi pagrindą, tačiau pastebėjau, kad jie laikas nuo laiko ištraukdavo pastebimai kažką didesnio, tad nuėjau pasižiūrėti.
Vietiniai žvejai jaukino ir žvejoja sėsliai, vieną meškerytę pastatę ant ledo, su kita- laikydami rankose. Gylis šioje vietoje didesnis. Jei mes traukėme ešeriokus iš 1,8-3m gyliai, tai čia, pagal tai, sprendžiant iš to, kiek žvejai sieksniavo rankomis valą, turėjo būti bent 5 metrai. Jų kibiruose matėsi vienas kitas gražesnis žiobriukas, vidutinio dydžio kuojos ir tie patys, tačiau akivaizdžiai kiek riebesni ešeriai. Ir bendras laimikio kiekis palyginus buvo įspūdingas.
Netrukus susibendravome ir iš jų išgirdau daug įdomios informacijos. Vietiniai žvejai, ariogališkiai, kaip ir dera vietiniams žvejams, čia žvejoja ne tik iš kart po Naujųjų metų, kaip užplūstantys karjerą atvykėliai, bet visą laiką, kol tik yra ledas. Orientuojasi daugiau į taikią žuvį- kuojas ir žiobrius. Pasitaiko pagauti ir vieną kitą karšį, ypač artėjant pavasariui. Šapalų irgi papuola, bet dažniausia tik „mazūronių‘ (neimamo dydžio ). Didesni storasprandžiai, matyt, nelinkę palikti upės srovės.
Pernai visus stebino tai, kad prieš pavasarį nuo ledo pradėjo kibti lynai ir karosai. Net kilograminį karpioką vienas iš pašnekovų nuo ledo įsigudrino pagauti. Esą nemažai būta ir tokių kibimų, kai pakerti žuvį ir nieko negali jai padaryti – 0,14 mm valas pokšteli kaip siūliukas. Vietiniai teigia, turbūt, taip pokštauja labai stambūs karšiai. Aš spėčiau, kad gal ir kitos žuvys. Juo labiau, kad po kurio laiko ir vienas iš kalbintų vietinių pasigyrė, kad pernai su švytuokle čia pagavo 4 kilogramų šlakį.
Apie pietus atsisveikinau su naujais pažįstamas ir pajudėjau link automobilio. Dalis vietinių meškeriotojų tik dabar keliavo ant ledo ir traukė per dantį sėdėjusius, esą jie visai nemoka žvejoti- nė pusės 20 l kibiro per dieną neišsėdėjo. Ir man pasirodė, kad sako tai visai be ironijos. Tiesiog konstatuodami faktą.
Mano įspūdžiai iš šios kelionės buvo dvejopi. Viena vertus, mane patraukė graži gamta, didelė žuvies įvairovė ir intriga, nes žvejodamas čia nežinai, kas čia gali užkibti. Kas nelabai patiko, tai mažas ešerių dydis. Žinau arčiau Kauno ne vieną balą, kur gali beveik visada pagauti gal ir mažiau, bet bent jau dvigubai augesnių ešeriokų. Ir, žinoma, reikia atvažiavus sausio pradžioje, neverta tikėtis ramybės. Žvejų čia daug ir niekur nuo jų nepaslėpsi. Tad jeigu čia dar ir kada važiuočiau- tai arčiau pavasario ir orientuočiausi į baltos žuvies, ypač žiobrių gaudymą avižėle.
Taigi, jeigu nebijote draugijos ir jūsų tikslas – turėti daug kibimų ir pagauti daug ešeriokų, pirmosios dvi sausio savaitės yra pats laikas čia pasilankyti. Jeigu esate trofėjų medžiotojas ar mėgstate privatumą- geriau žvejoti kitose vietose.
P.S. kai grįžau iš žūklės, susirašėme su Audriumi Uniku, mano jau minėtu žveju sportininku. Jis nenorėjo sutikti su mano išvada, kad Ariogalos kimba tik smulkūs ešeriai ir atsiuntė nuotraukų iš senesnių, kad gali būti ir kitaip. Pridedu ir jas.