Išsiaiškino, kas užteršia daugiausia Lietuvos vandenų

Gėlo vandens šaltiniai – brangiausias Lietuvos išteklius, kurio stygių junta vis daugiau pasaulio valstybių. Vis dėlto, per pastaruosius 15 metų šalies vidaus vandenų būklė negerėja: dėl taršos dumblėja ežerai, užauga upės, dažnai „žydi“ vanduo. Dažniausiai vanduo užteršiamas azoto junginiais, į vandens šaltinius atkeliaujančiais iš ūkių.

Dėl augančios žemės ūkio veiklos azoto junginių išsiplovimas iš dirvos į vandens telkinius kasmet vis didėja. Pirmiausia prie to prisidėjo 2002-2016 m. šalyje intensyvėjęs žemės ūkio plotų tręšimas. Mineralinių trąšų sunaudojimas padidėjo net 60 proc. Nieko nestebina, kad trąšas naudojant tokiais dideliais kiekiais metinis javų derlius išaugo trigubai, kai javais apsėtas plotas didėjo tik 45 proc.

Azoto išplovimai padidėjo ir dėl išaugusių dirbamos žemės plotų. Per 14 metų jos pagausėjo maždaug dešimtadaliu.

Aplinkos viceministras Mindaugas Gudas pažymi, kad nesuvaldyta tarša gali atsiliepti labai skaudžiai. „Užteršti ežerai, lėtatėkmės šiaurės ir vidurio Lietuvos upės žymiai sparčiau dumblės, užaugs vandens augalais, be to, kaip ir Kuršių marios ir Baltijos jūra, dažniau žydės, todėl bus vis mažiau tinkami rekreacijai: poilsiui, maudymuisi, baidarių žygiams, plaukiojimui, – perspėja M. Gudas.

Be to, Lietuvai ant kulnų lipa ir įsipareigojimas gerinti paviršinių vandens telkinių būklę ES. Nesiėmus skubių veiksmų tarptautiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti.

Laimei, Aplinkos ministerija paviešimo veiksmų, reikalingų pagerinti vandenų kokybę, planą. Kurio, reikia tikėtis, bus laikomasi:

• ūkininkai turi sudarinėti tręšimo planus, kad nesusidarytų perteklinio į vandens telkinius išsiplaunančio azoto, kurio augalai neįsisavina;
• tręšimo planai turi būti sudaromi specialistų pagal oficialiai patvirtintas moksliškai pagrįstas metodikas;
• organinių ir mineralinių trąšų naudojimas tame pačiame plote turi būti integralus ir paremtas auginamų pasėlių poreikiais;
• turi būti renkama patikima informacija apie realiai sunaudojamus mineralinių trąšų kiekius konkrečiuose laukuose;
• ūkininkai turi būti skatinami auginti tarpinius pasėlius;
• turi būti užtikrinamas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų aplinkosauginių reikalavimų laikymasis (neariama ir netręšiama iki pat pakrantės ir kt.).

Taip pat tarša ženkliau mažėtų, jeigu ūkininkai susidomėtų dirbtinių perteklines maistines medžiagas sulaikančių pelkučių, sedimentacinių tvenkinėlių įrengimo, drenažo žiočių pertvarkymo teikiama nauda.

Periodiškai išvalant šiuose įrengtuose telkiniuose susikaupusius nešmenis, į laukus būtų grąžinama dalis vandens nuplauto derlingojo dirvožemio sluoksnio ir maistinių medžiagų. Tai atneštų naudos ne tik aplinkai, bet ir leistų ūkininkams sutaupyti tręšimui išleidžiamų lėšų.