Vis dėl to, net vandens temperatūrai tesiekiant keletą laipsnių šilumos pagal Celsijų, suvilioti vieną kitą plokščiašonį yra įmanoma. Žinoma, būtina atsižvelgti į svarbias detales, norint sulaukti keleto karšių kibimų. Būtent apie šias detales ir papasakosiu.
Na, bet prieš pradėdamas gilintis į karšių žūklės subtilybes šaltuoju metų laiku, išdėstysiu trumpą įvadą, kad supažindinčiau, kas laukia toliau. Taigi, pradėsiu nuo aprašymo kuo, mano nuomone, lietuviški karšiai skiriasi nuo angliškų. Tuomet patarsiu, kaip pasirinkti žūklavietę, kokius įrankius, jaukus ir masalus naudoti. Galiausiai, baigsiu rašinį trumpu žūklės aprašymu, kur pritaikiau išvardintus patarimus.
Kuo skiriasi angliški karšiai nuo lietuviškų?
Anglijoje žiemos gana švelnios lyginant su lietuviškomis. Padoresnio dydžio vandens telkiniai tikrai kasmet neužšąla. Mažesnieji kartais užsitraukia vieno ar dviejų centimetrų storio leduku, kuris ilgai neišsilaiko. Poledinė žūklė Anglijoje neegzistuoja, todėl karšiai gaudomi nuo kranto ištisus metus.
Na, tačiau grįžkime prie panašumų ir skirtumų. Mano nuomone, karšių elgsena daugumoje Anglijos vandens telkinių nesiskiria nuo jų giminaičių elgsenos Lietuvos vandens telkiniuose. Padorūs karšiai plaukioja būriais ir retai užsibūna vienoje vietoje ilgam laikui. Kuo agresyviau karšiai maitinaisi, tuo didesnius plotus jie apiplaukia ieškodami maisto. Žinoma, galioja ir priešinga taisyklė – kuo silpniau jie maitinasi, tuo mažesnius plotus jie apiplaukia. Na, o kai vanduo šaltas, karšių medžiagų apykaita sulėtėja ir maitinasi jie silpniau. Taigi, kaip supratote, vietos pasirinkimas yra labai svarbi detalė karšių žūklėje, esant šaltam vandeniui, bet prie to dar sugrįšiu.
Iš meškeriotojo pusės, kaip skirtumą galima išskirti jaukų, kuriems karšiai teikia pirmenybę, pasirinkimą. Angliški karšiai labiau mėgsta žuvų miltų pagrindu pagamintus jaukus, o va lietuviški plokščiašoniai labiau vertina saldžius, maltų sausainių ir biskvitų pagrindu sukurtus jaukus. Įtariu, kad čia įtaką padarė anglų karpininkai, kai jie ėmė naudoti žuvies miltų pagrindu sukurtas peletes, jaukus ir baltyminius kukulius karpių žūklėje. Tokiu būdu daugumoje vandens telkinių karšiai įprato maitintis žuvies miltų produktais. Mano pastebėjimais, vandens temperatūra angliškų karšių skoniui nedaro jokios įtakos: tiek žiemą, tiek vasarą jie teikia pirmenybę žuvies miltų jaukams.
Kalbant apie masalus, mano nuomone, tiek angliškų, tiek lietuviškų karšių skoniai šiuo klausimu sutampa. Geriausi masalai daugumoje vandens telkinių yra sliekai, uodo trūklio lervos, musės lervos, kukurūzai ir peletės. Šie masalai yra universalūs kiekvienam vandens telkiniui. Žinoma, esant šaltam vandeniui reiktų rinktis gyvulinės kilmės masalus, o augalinės kilmės masalus palikti vasarai.
Kaip skirtumą turbūt būtų galima išskirti karšių išteklius Anglijos vandens telkiniuose lyginant su Lietuvos ežerais ir tvenkiniais. Kadangi Anglijoje daugumoje vandens telkinių sugauta žuvis turi būti paleista, čia gerokai daugiau stambių egzempliorių. Tuo tarpu Lietuvoje sugauta padoresnė žuvis, dažnai atsiduria ant meškeriotojo pietų stalo. Nors ir didesnių karšių Anglijoje yra daugiau, tačiau dalis jų savo gyvenime yra buvę sugauti ir kartais ne po kartą. Taigi, žuvys pamažu mokosi. Jos perpranta kaip išvengti masalo su kabliuku ir sugauti jas dažnai būna sunku.
Kaip jau supratote, nesvarbu kurioje šalyje tie karšiai plaukioja, jie elgiasi panašiai. Labiausiai karšių elgesį įtakoja meškeriotojai įpratindami juos prie atitinkamo maisto ir panašiai.
Kaip pasirinkti žūklavietę?
Žūklavietės pasirinkimas yra labai svarbus veiksnys kiekvienoje žūklėje. Kai vanduo šaltas, ir žvynuotosios juda daug mažiau, žūklavietės pasirinkimas tampa kritiniu veiksniu lemsiančiu galutinį žūklės rezultatą.
Taigi, kaip teisingai pasirinkti žūklavietę susiruošus į karšių medžioklę? Sakyčiau geriausias rodiklis, į kurį telkinį ir į kurią konkrečiai telkinio vietą vykti, yra kuo šviežesnė informacija apie karšių kibimus duotoje vietoje. Ta informacija gali būti įvairių pavidalų: žūklės varžybų rezultatai, bičiulių pasakojimai ir panašiai.
Dar vienas rodiklis galėtų būti ilgalaikė (kelerių ar kelių dešimčių metų) informacija apie konkrečioje vandens telkinio vietoje susirenkančius karšius, kai vanduo atvėsta. Deja, tokias vietas dažniausiai žino ir kiti kolegos meškeriotojai, todėl tokiose vietose gali tekti meškerioti kaip liaudyje sakoma, „petys į petį“.
Galiausiai, visada reikia įvertinti faktą, kad karšiai gali pasitraukti iš perspektyvios vietos, kurioje dar vakar jų kibimai džiugino jūsų geriausią draugą, į kitą. Taigi, jeigu nesulaukiama kibimų per keletą valandų, reikia keisti žūklės vietą. Tuo labiau, kad žiemą saulė leidžiasi anksti ir gaišti laiką žūklavietėje, kur karšių nėra, neverta. Kartais pasitraukus, kad ir keliasdešimt metrų į vieną ar kitą vandens telkinio pusę, kibimų galima sulaukti jau pirmais metimais.
Kokį žūklės metodą pasirinkti?
Šiuo klausimu esu gana kategoriškas. Manau, kad geriausias žūklės būdas norint sugauti karšių, esant šaltam vandeniui, yra dugninė. Dugninė turi tokius privalumus prieš, sakykime, plūdinę:
- Dugnine įmanoma pateikti masalą visiškai statiškai. Būtent to ir reikia meškeriojant karšius esant šaltam vandeniui.
- Dugnine įmanoma pasiekti toliau nuo kranto esančias karšių susitelkimo vietas.
- Dugnine su šeryklėle įmanoma jaukinti labai tiksliai, ir masalas su kabliuku visada yra šalia jauko.
- Tikiuosi įtikinau, kad geriausias žūklės būdas, taikantis į karšius esant šaltam vandeniui, yra dugninė.
Kokius masalus ir jaukus pasirinkti?
Kaip jau aptariau, geriausi masalai karšiams atvėsus vandeniui yra šie: uodo trūklio lervos, sliekai, musės lervos bei „pinkos“. Vis dėl to kiekvieną iš šių masalų reiktų rinktis žūklei apdairiai.
Sakykime, kai taikomasi į karšius, tikrai nesinori, kad masalą tampytų mažos kuojos ir kitos nepageidautinos žuvys. Čia lenkiu prie to, kad uodo trūklio lervų reiktų atsisakyti, kai norima selektyviai gaudyti karšius, tačiau pasirinktame vandens telkinyje gyvena daugybė nepageidautinų smulkių žuvų. Iš kitos pusės, jei smulki žuvis netrukdo laukti karšių kibimų – uodo trūklio lervos be abejonės yra masalas numeris vienas.
Sliekai, musės lervos ar „pinkos“, dažniausiai yra gana selektyvūs masalai atvėsus vandeniui – smulkmė tokius masalus dažniau palieka ramybėje. Ką konkrečiai pasirinkti, sliekus ar musės lervas? Sakyčiau reikia elgtis pagal situaciją: jei vanduo skaidrus, geriau veikia musės lervos ar „pinkos“, tačiau jei vanduo drumzlinas – sliekai veikia geriau. Čia logika paprasta – musės lervos ir „pinkos“ yra gana ryškūs masalai, todėl skaidriame vandenyje aplink jauką besisukinėjančiam karšiui lengviau surasti masalą naudojant regą. Tuo tarpu kai vanduo drumstas, žuvis labiau kliaujasi kitu pojūčiu – uosle.
Karšinis jaukas, esant šaltam vandeniui turi būti kuo smulkesnės frakcijos. Rekomenduočiau jauką persijoti per virtuvinį kepimo miltų sietą, kad pašalinti visas stambesnes daleles. Taip pat, reiktų ruošti jauko labai nedaug 100–300 g saugo jauko turėtų užtekti visai dienos žūklei. Kibimų teks laukti, bus naudojamos nedidelės šėryklėlės ir permetimai bus reti, taigi, jauko tikrai reikės mažai. O jei ir pritrūktų – visada galima susimaišyti papildomą kiekį.
Jauko skonį ir kvapą reiktų rinktis tokį, koks yra geriausiai pasiteisinęs. Spalva turėtų būti kuo tamsesnė – vis dėl to vanduo šaltas, net karšį gali atbaidyti ryškios jauko dėmės, gulinčios ant dugno.
Paminėsiu, kad su gyvais jauko priedais jauke tikrai nereiktų persistengti. Meškeriotojų vadinamų „sumuštinių“, kai šeryklėlės viduryje prikemšama masalų ir iš abiejų galų užkemšama jauku, tikrai reiktų atsisakyti. Čia logika labai paprasta. Esant šaltam vandeniui žuvis maitinasi pasyviai. Kai žvynuotoji atplauks prie jauko, ji negali turėti didelio pasirinkimo, ką suėsti. Jei bus iš ko rinktis, greičiausiai masalas su kabliuku liks nepaliestas, o tik keli kiti kąsneliai bus suėsti ir žuvis pasisotinusi nuplauks.
Žūklė
Kaip visada teorijų teisingumas turi būti patikrintas praktiškai. Taigi, vieną šio viduržiemio šeštadienį išsiruošiau į karšių žūklę. Žūklavietei pasirinkau šalia Londono, Anglijoje, tyvuliuojantį ežeriuką. Prieš vykdamas į pasirinktą vandens telkinį patikrinau prieš keletą dienų ten vykusių varžybų rezultatus, kad žinočiau, kuriame vandens telkinio ruože buvo sugauta daugiausia karšių. Būtent ten ir įsikursiu, jei vietos nebus užimtos.
Atvykęs prie vandens telkinio pasiruošimą pradėjau nuo jaukų maišymo. Šiam procesui naudojau dubenėlį, sietelį sudrėkinto jauko sijojimui, kepimo miltų sietelį ir žinoma patį jauką, kuris vadinasi Sonubaits F1 Green. Kelios saujos jauko prasijojamos pro itin smulkų kepimo miltų sietelį, tuomet jaukas sudrėkinamas, o vėliau pertrinamas pro standartinį drėgno jauko sietelį. Viskas greita ir paprasta – jokių papildomų priedų, kvapiklių ir taip toliau.
Po jauko paruošimo ėmiau ruošti meškerę šiandienos žūklei. Metimai nebus tolimi, o ir sąlygos žūklei pasitaikė komfortiškos – beveik nėra vėjo. Taigi, 3,30 m Drennan Acolyte Ultra dugninė su Daiwa TDR 3012 ritele puikiai tiks delikačiai žūklei. Sistemėlė labai paprasta: slankiojantis paternosteris su maždaug 5 cm atvadu ir apie 15 cm „kasele“ bei 50 cm 0,10 mm pavadėliu, prie kurio pririštas 16 nr. Guru F1 Pellet kabliukas. Šeryklėles pasiruošiau dvi: 20 g Drennan Gripmesh ir 20 g Nisa Micro Feeder.
Ežeriuko vanduo pakankamai skaidrus, tad pasirinkau masalams negyvas raudonas musės lervas ir negyvas „pinkas“. Tikiu, kad ryškesnis masalas atkreips letargiškai aplink plaukiojančio karšio dėmesį.
Viskas paruošta, metas žūklei. Planas labai paprastas: nedaryti startinio jaukinimo, ir pradžioje permetinėti kas 10 minučių pirmą valandą, naudojant didesniąją iš parodytų šėryklų. Tuomet, jei po pirmos valandos rezultatas netenkins, kažką keisiu. Jei nesulauksiu nė vieno kibimo – bandysiu keisti šeryklėlę į mažesnę, galbūt padidinsiu laiką, tarp permetimų ir taip toliau. Jei reiks, net žūklavietę keisiu. Iš kitos pusės – jei žuvis būtų aktyvi, laiką tarp permetimų galėsiu sutrumpinti ar net pradėsiu dėti musės lervas į šėryklą, nes žuvis maitinasi – galima pateikti vieną kitą kąsnelį be kabliuko jame.
Užmečiau pirmą šėryklą ir prasidėjo laukimas. Pirmos 10 minučių prabėgo greitai – laikas permesti. Tuomet antras 10 minučių intervalas taip pat be mažiausių dugninės viršūnėlės virptelėjimų. Vėliau trečias, ketvirtas, penktas intervalai taip pat nebuvo vaisingi. Užmetęs šeštą kartą jau dėliojau planus, ką darysiu toliau. Logiškas žingsnis atrodė, šeryklėlės keitimas į mažesnę. Jei tai irgi nepadėtų, turbūt reiktų keisti žūklavietę ir viską pradėti iš naujo...
Prieš pat paimant kotą dugninės viršūnėlė keletą kartų supurtoma – mikliai pakirtau ir pajutau žuvį aname gale. Lėti, sunkus judesiai – tikrai bus karšis. Varginau žuvį atsargiai – nesinori, kad pirmoji šiandienos žuvis paspruktų. Po minutės ar panašiai pamačiau priešininką pakrantės sėkliuje. Žuvis dar bandė keletą kartų sprukti į gelmę, tačiau nesėkmingai ir netrukus ją pasėmiau graibštu. Štai, tikras žieminis angliškas karšiokas puikuojasi graibšto dugne. Iš pažiūros bus apie kilogramą, gal kiek mažiau. Žuviai kabliukas įsmigęs į lūpos kraštą, taigi, žuvis maitinasi labai pasyviai.
Paleidau karšį po trumpos fotosesijos atgal į jo stichiją. Lieka tikėtis, kad galbūt keletas karšių surado mano jauką ir galėsiu jų toliau tykoti nieko nekeisdamas. Permečiau nieko nekeisdamas. Praeina 10 minučių, tačiau kibimo nesulaukiau. Vėl permečiau. Šį kartą praėjus maždaug 3 minutėms vėl sulaukiau aiškaus kibimo – dar vienas karšis buvo pakirstas ir netrukus sėkmingai nugalėtas. Taigi, panašu, kad viską dariau teisingai – žuvys nors vangiai, tačiau kimba.
Apibendrinant, tokia žūklė tądien ir buvo: sugauni vieną ar du plokščiašonius per 20 minučių ar greičiau, tuomet kito kibimo reikėjo laukti valandą ar dar ilgiau. Tiek musės lervos tiek „pinkos“ ant kabliuko veikė panašiai – abiem masalais sugavau po keletą karšių. Per visą dieną sulaukiau 7 kibimų; 5 žuvis pavyko ištraukti ir 2, deja, atsikabino. Manau, toks didelis atsikabino procentas buvo dėl to, kad žuvis maitinosi nenoriai ir kabliukas vos įsmigdavo į lūpos kraštą ir po staigesnio žuvies judesio tiesiog išsiplėšdavo.
Pabaigai palinkėsiu ir jums pabandyti suvilioti vieną kitą karšį kai vanduo dar labai šaltas. Sėkmingos karšių žūklės galvosūkio užuominos yra šios: žūklavietės pasirinkimas, selektyvūs masalai, atsargus jaukinimas, kantrybė ir, žinoma, geriausias žūklės metodas šiam metų laikui – dugninė.