Dar 1974 metais Montanos (Montana) valstija (JAV) nuveikė kai ką, kas pritrenkė ne tik šios valstijos, bet ir visus JAV meškeriotojus: nustota dirbtinai veisti ir įžuvinti upes upėtakiais.
Šis veiksmas iš pradžių įsiutino daugelį vietinių žvejų bei iš mėgėjiškos žūklės gyvenančių verslų. Tam nepritarė netgi dalis Žvejybos ir medžioklės departamento tarnautojų. Kelias dešimtis metų buvo manoma, jog būtent dėl dirbtinio veisimo ir įžuvinimo galima mėgautis gausesniais ir didesniais laimikiais. Daugelis Montanos gyventojų nerimavo, kas nutiks žymiosioms valstijos upėtakinėms upėms ir verslams, kurių pajamos kliovėsi legionais meškeriotojų per visą šalį vasaromis atvykstančių pasisvečiuoti į šią upėtakiais garsią valstiją.
Po kurio laiko sužinojome ir atsakymą: upėtakių neįtikėtinai padaugėjo. Nutraukus veisimą, laukinių upėtakių skaičius įvairiose Montanos upėse kai kur padvigubėjo, kai kur patrigubėjo ar išaugo dar labiau.
Dikas Vincentas (Dick Vincent) ir jo kolegos buvo tie žmonės, kurių tyrimas padėjo šiam sprendimui pagrindą. Mokslininkai dar praėjusio amžiaus 7 deš. pab – 8 deš. pradž. tyrė Medisono (Madison) upės upėtakių populiaciją. Dikas užaugo čia pat Montanoje, žvejodamas Medisono ir Klark Forko (Clark Fork) upėse. Montanos valstijos universitete įgijęs biologijos magistro laipsnį, 1966 m. pradėjo dirbti Žvejybos ir medžioklės departamento tarnautoju. Šiais laikais žinomas visoje JAV dėl žuvų ligų tyrimų, prieš daugiau nei keturis dešimtmečius Vincentas ir jo komanda sugebėjo parodyti, kad laukiniai upėtakiai klesti ten, kur nevykdomas veisimas, ir skursta stipriai įžuvinamose atkarpose. Tai jo tyrimas pradėjo upėtakių išteklių vadybos perversmo bangą pačioje Montanoje, kuri vėliau nusitęsė per visas valstijas.
Žūklė Montanoje
Įdomu, kad tyrimą mokslininkai pradėjo siekdami išsiaiškinti hidroelektrinių reguliuojamo vandens lygio įtaką upėtakių populiacijoms. Pasirinkę dvi skirtingas Medison upės atkarpas, esančias kelių mylių atstumu viena nuo kitos, Noris (Norris) ir Varni (Varney), įtikino elektrinių administraciją, kad padidintų išleidžiamo vandens srautus ir taip pakeltų atkarpų vandens lygį. Tikėtasi, jog daugiau vandens pagerins 25 cm ir didesnių upėtakių gyvenimą ir veisimąsi abiejose atkarpose. Tačiau taip nutiko tik vienoje, Noris, atkarpoje. Tai gerokai supainiojo mokslininkus ir ir jie ėmėsi tolimesnio populiacijų monitoringo ir priežasčių paieškos. Svarbiu momentu pasirodė tai, jog Varni atkarpa, kurioje upėtakių nepadaugėjo, kasmet būdavo įžuvinama nuo 10 000 iki 15 000 „legalių“ upėtakių. „Gal tai gali būti priežastis?“ – paklausė savęs mokslininkų grupė ir ėmė tirti.
1969 m. mokslininkai pasiūlė gausiai žuvinamą Medisono upės Varni atkarpą trejus metus nežuvinti, o Medisono upės intaką, Odelo upelį (O’Dell Creek), kuriame niekada nebuvo įveisiami upėtakiai, tačiau jų niekuomet nebuvo sunku pagauti, pradėti žuvinti.
Pradžioje sekėsi nekaip. Sakyti, kad tyrimas nebuvo entuziastingai sutiktas būtų per švelnu. Daugelis manė, kad tyrėjų tikslas yra visiškai sustabdyti dirbtinį upėtakių įveisimą. Tačiau mokslininkai to nesiekė. Svarbu buvo suprasti, ar veisyklose išaugintų „legalių“ vaivorykštinių upėtakių įleidimas į upes kaip nors veikia laukinių vaivorykštinių ir margųjų upėtakių populiacijas. Tačiau daugelis verslų ir žvejų mėgėjų buvo tikri, jog nežuvinama upės atkarpa per trejus metus ištuštės ir nebebus, ką gaudyti.
Tai buvo metai, kai upių įžuvinimas Amerikoje siekė savo apogėjų. Paauginti upėtakiai buvo leidžiami į Big Houlą, Jeloustouną, Galatiną, Medisoną – visas geriausias upėtakines upes, kurios ir iki tol garsėjo puikiais laimikiais: siekė 2 000 „legalių“ upėtakių vienoje mylioje (1,6 km) vidurkį. Tačiau gyventojai vis skundėsi, jog „anksčiau būdavę geriau“ ir daugiausia upėtakių buvo įleidžiama pas tuos, kurie garsiausiai rėkdavo. Buvo tikima, jog dirbtinai užauginta žuvis papildo laukines populiacijas. Tai yra, kad du plius du lygu keturiems. Ir tik kai kurie biologai kėlė klausimą, kad galbūt du plius du yra lygu trims, o gal net ir mažiau.
Tiesa, situacijos blogėjimą susieti su žuvinimu galėjo ir kai kurie garbaus amžiaus meškeriotojai. Net keletas jų teigė, jog prieš prasidedant įžuvinimo bumui, ant kabliuko neretai papuldavo pusės kilogramų žuvų, tačiau septintajame dešimtmetyje pagauti tebuvo įmanoma mažų 25 cm įveistų upėtakių.
Taigi, trejų metų studija prasidėjo 1970 metais, tačiau apėmė duomenis ir iš 1967 – 1969 žuvinimo metų. Jau po metų tyrėjų grupė pastebėjo, kad pasirinkta nežuvinama keturių mylių (6,4 km) upės atkarpa ėmė atsigauti. Didesnių žuvų daugėjo. Iki 1971 metų rudens laukinių upėtakių padaugėjo 153 procentais lyginant su 1967 – 1969 metų vidurkiu. Tai yra, upėtakių atkarpoje padaugėjo nuo 1 500 iki 3800. Situacija gerėjo kiekvienais metais. 1974 metais didesnių nei 25 cm upėtakių skaičius minėtus žuvinimo metus viršijo 213 procentų – suskaičiuotą 4700 upėtakių.
O štai, kas nutiko Odelo upeliui, kuris turėjo nemažai laukinių upėtakių, tačiau pradėtas žuvinti. 1967 – 1969 metais suskaičiuota 515 margųjų upėtakių 1,4 mylios (2,6 km) ruože. 1971 metais jų skaičius krito iki 380, o 1972 metais – iki 280 individų. Ženkliai sumažėjo didelių žuvų.
Tyrėjai įtarė, kad įžuvinimas sukelia neigiamų padarinių, tačiau, pastebėję Varni ruože upėtakių padaugėjus trigubai, o Odelo upelyje sumažėjus perpus, liko šokiruoti.
Laukite tęsinio...