Šiame straipsnyje noriu pasiremti surinktais biologų samprotavimais, nes minėti klausimai rūpi ir mokslininkams. Jie yra tyrę atskirų žuvų gyvenimo būdą ir maitinimąsi. Dar daug kas neaišku, tačiau jau gana patikimai galima nurodyti svarbiausias nekibimo priežastis tam tikrais atvejais.
Labiausiai mūsų vandenyje paplitusios žuvys neršia pavasarį ir tuo metu beveik nesimaitina. Po neršto vienos jų, pavyzdžiui, aukšlės, kuojos, karšiai ir daugelis kitų iš karto puola aktyviai maitintis, kad atgautų prarastas jėgas. O štai lydekos tūno kur nors pasislėpusios ir tik po vienos ar dviejų savaičių ima ieškoti maisto.
Kai atšyla vanduo, prasideda atsiganymo periodas. Teoriškai žuvys turėtų kibti be perstojo, tačiau taip būna ne visada. Viena svarbi to laikotarpio nekibimo priežastis yra netinkamai parinkti pašarai ir masalai.
Žvejai dažnai skundžiasi, kad menkai sugauna net ir birželio mėnesį. Viena iš priežasčių gali būti vandens atšalimas, nes nustatyta, kad karpinės žuvys intensyviau maitinasi esant aukštesnei vandens temperatūrai. Tuomet jos lengviau suviliojamos ir įvairiais dirbtiniais masalais.
Temperatūrai nukritus, žuvys maitinasi lik natūraliu maistu, o žvejai joms siūlo įvairias neįprastas maisto medžiagas. Kai nekimba ilgesnį laiką, siūloma kelias pagautas žuvis išskrosti ir patyrinėti, kuo jos tuo metu maitinosi.
Kita prasto kibimo priežastis gali būti žydintis vanduo, mat besidaugindami dumbliai sunaudoja daug vandenyje ištirpusio deguonies ir žuvys maitinasi ne taip intensyviai.
Aktyviau maitintis žuvys pradeda rudenį, tačiau dažniausiai ne tose pačiose vietose, o žvejys ir toliau mirko savo meškerę ten, kur jį sėkmė lydėjo vasarą.
Geras žuvų kibimas užšalus vandeniui taip pat aiškinamas dideliu deguonies kiekiu vandenyje. Viduržiemyje deguonies sumažėja, todėl ir žuvys kimba prasčiau. Pavasarėjant ilgiau šviečia saulė ir po ledu esantys augalai gamina daugiau deguonies, nemažai jo patenka su tirpstančio sniego vandeniu. Žuvys vėl tarsi atgyja ir suaktyvėja. Be to, pavasarį jos ruošiasi nerštui ir norėdamos sukaupti jėgų intensyviai ieško maisto.
Dar reikėtų apžvelgti paros kibimo ciklą. Visi žinome, kad žuvys geriausiai kimba iš ryto ir vakare. Mokslininkai nustatė, jog karšis intensyviausiai maisto ieško nuo 6 iki 7 vai. ryto ir nuo 18 iki 21 vai. vakare. Naktį, anot mokslininkų, jis nesimaitina, tačiau iš praktikos žinoma, kad patys didžiausi karšiai rudenį pagaunami būtent naktį, o aktyvaus maitinimosi periodų yra kur kas daugiau negu iš ryto ir vakare.
Toliau teigiama, jog ešeriai ir sterkai intensyviausiai minta nuo 4 iki 13 ir nuo 16 iki 23 vai. Na, dėl sterkų galvos nededu, bet dėl ešerių mitybos laiko nenoriu sutikti kategoriškai. Čia labai daug kas priklauso nuo įvairiausių sąlygų. Labai puikiai ešeriai kimba sekliuose ežeruose dažnai per patį vidurdienį. Taigi mokslininkams reikėtų daugiau pabendrauti su žvejais praktikais.
Aptariamas ir meteorologinių sąlygų poveikis žūklės sėkmei. Anot mokslininkų, įtakos turi ne tik vandens temperatūra, bet taip pat vėjo stiprumas ir jo kryptis, šviesa, oro slėgis ir net vietovės magnetinis laukas, bet visi šie veiksniai esą nevienodai svarbūs. Žuvis labiausiai veikia atmosferos slėgis. Teigiama, kad žiemą, kai atmosferos slėgis krinta, žuvys kimba intensyviau, o kai kyla – prasčiau. Vasarą žuvys geriau kimba, kai oro slėgis aukštesnis ir atvirkščiai. Manau, kad ir čia ne visi žvejai su minėtomis išvadomis sutiks.
Besąlygiška tiesa yra tai, kad kelis kartus per parą keičiantis slėgiui žuvys visuomet kimba prasčiau, o jam nusistovėjus, geriau, kad ir koks jis būtų — aukštesnis ar žemesnis. Žvejams patariama rašytis, kada kaip kibo.