Tokie tie vietiniai Neringos meškeriotojai – Kuršių marias ir virš jų švilpaujančius vėjus jie pažįsta kaip savo kiemą, todėl visada žino, kada verta keliauti į žūklę, o kada geriau likti namie.
Kai po vasaros išsiskirsto poilsiautojai, kavinės užsidaro ir Nida ištuštėja, šio kurorto molus okupuoja vietiniai meškeriotojai. Kiekvieną rudenį prie Nidos kranto pasirodo dideli būriai kuojų, kurios čia kimba, kol šias žuvis išstumia iš jūros neršti traukiančios stintos.
Svarbiausia, kad kuojų čia būna labai daug, jos kimba puikiai, o dažnai žvejai traukia išties stambias 300-500 gramų sveriančias kuojas, meškeriotojų vadinamas „motininėmis”.
Šios žuvys nuo Nidos molų gaudomos itin paprastai. Čia nereikia nei ypatingų įrankių, nei brangių jaukų. Tiks viskas, ką turite – plūdinė, dugninė, match meškerykotis, teleskopas, spiningo kotas ar net ilgesnė žieminė meškerėlė. Svarbiausia, kad pasirinktu įrankiu galėtumėte masalą nuleisti prie pat uostelį juosiančių molų krašto, nes būtent prie to krašto ir laikosi žuvys. Niekur toli mesti ne tik nereikia, bet ir negalima, nes toliau nuo molo gaudysite tik atsitiktines žuvis.
Vietiniai jaukina taip pat paprastai. Ima pakelį bet kokio sauso pirktinio jauko ir jį sumaišo su skardine marinuotų kukurūzų. Viskas. Toks jaukas kemšamas į šėryklėlę ar, žymiai dažniau, tiesiog ranka sumetamas po kojomis, kur ir žvejojama. Masalai čia taip pat naudojami tik du – musės lervos ir tie patys marinuoti kukurūzai. Vietos žvejai sako, kad ant lervų dažniausiai kimba geriau, bet kukurūzą mieliau čiumpa pačios didžiausios žuvys.
Meškeriotojams pripratusiems prie modernių įrankių, jaukinimo subtilybių ir kitų šiuolaikinės žūklės atributų, tokia žvejyba iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvi. Bet ar tikrai visada reikia visą daryti sudėtingai? Gal kartais tiesiog pakanka pasidžiaugti puikiai kimbančiomis žuvimis ir dėl nieko nekvaršinti sau galvos.