Visų pirma, pasigirti gražiu laimikiu lyg ir nebūtų nieko blogo. Čia, kaip sakoma, nuo kiekvieno supratimo apie žūklę ir mentaliteto, kas yra estetika ir grožis, priklauso. Apie tai jau ne kartą esu rašęs. Dar mažiau svarbu, jei deramai „pribaigtas“ laimikis keliauja ant pietų stalo. Patikėkite, ant ledo ar žvejo dėžėje besispardančio ešerio kulinarinės savybės mažėja ne minutėmis, o sekundėmis. Ir turbūt tikriems žvejams - gurmanams neverta aiškinti, kas yra žuvies patiriamo streso metu išskiriama į jos kūną pieno rūgštis. Tačiau, jeigu tą „pasididžiavimą“ norima paleisti atgal į gimtąja stichiją, tada situacija pasikeičia kardinaliai.
Turbūt, iš dalies, čia kalta „supuvusių“ Vakarų įtaka, kaip pasakytų koks nors CK veikėjas sovietmečiu. Kiekvienas savo namuose ir išmaniajame telefone turėdami dalelę pasaulio – visagalį internetą, kur visur ir visada galime matyti, kaip koks nors amerikonas gaudo basus. Apie pastaruosius, amerikinius ešerius, ir derėtų pakalbėti plačiau. Jie prie lietuviško supratimo, kaip fotografuoti ešerius, matyt bus daug prisidėję. Visi bent kiek meškeriojantys bus daugelį kartų matę, kaip basas prisitraukiamas prie katerio ar valties šonų, čiumpamas už žiobtų ir už jų keliamas į viršų. Vėliau dar paverčiamas ir vertikaliai. Na, ir, aišku, besišypsant paleidžiamas atgal.
Turiu prisipažinti, kad man asmeniškai tos žuvies paėmimas neimponuodavo (visada buvau didesnis angliškos meškeriojimo kultūros gerbėjas), bet ir labai kažko blogo jame nematydavau. Kol neteko apie tai pasikalbėti su žinomu Lietuvos ichtiologu Kęstučiu Skrupskeliu. Apie tokį žuvies ėmimą jis pasakė: „Taip, reikia pasakyti, kad amerikiniai ešeriai nėra tokie jautrūs žmogaus rankų lietimui (angl: „handeling“), kaip mūsiškiai, tačiau jų ėmimas už žiobtų tikrai yra blogas dalykas. Taip elgiantis yra žalojamas ir laužomas žuvies žandikaulis“.
Tai išgirdęs ir supratau, kodėl visada įtariai žiūrėjau į tokią JAV vyraujančia basų paėmimo kultūrą. Bet dar blogiau yra tai, kad jau kurį laiką taip imti ir fotografuoti mūsiškius ešerius išmoko daugelis meškeriojančių lietuvaičių. Ir net keli gerai žinomi Lietuvos žūklės pasaulio veidai nesibodi tai daryti.
Per daug nenorėdamas moralizuoti pasakysiu tik tai: jei jūs žadate savo sugautą ešerį tempti namo, galite fotografuotis, kaip tik norite, čia, kaip jau minėjau, jūsų asmeninis reikalas, tačiau jei norite žuvį sėkmingai paleisti atgal į gimtąją stichiją, turėkite jai šiek tiek pagarbos. Neimkite už žiobtų ar žiaunų, nelaužykite laimikiui žandikaulio, o paėmę už korpuso (geriau – drėgnomis rankomis) ir nusifotografavę, paleiskite atgal į eketę. Kelios sekundės ant ledo taip pat nebus mirtinos jūsų sugautam trofėjui. Svarbiausia viską daryti greitai ir operatyviai.
Ir, baigiant, imkime pavyzdį iš anglų. Jie itin subtiliai pateikia savo sugautus laimikius: gražiai laikydami rankose ar padėdami juos ant graibštelio ar drėgno demblio. Žinoma, visada reikia turėti savo galvą ant pečių, bet kažką gero pasiimti iš svetur taip pat verta.