Ūsorių prilyginau rykliui ne tik dėl kūno formos. Kaip bebūtų, ši žuvis Lietuvoje yra reta. Tuo labiau kai esi paauglys ir gyveni toli nuo ūsoriais garsėjančios upės, ūsorių žūklė gali pasirodyti ne ką mažiau egzotiška nei ryklių žūklė.
Prisipažinsiu, kad ūsorių sugautą upėje pirmą kartą pamačiau tik šiemet – praskriejus geriems 20 metų nuo paauglystės. Taigi, pasidalinsiu istorija, kurioje aprašau savo pirmąją ūsorių žūklę, kuri įvyko Anglijoje. Na, o kad mano istorija nebūtų nuobodi, pabandysiu ją suskirstyti į keletą dalių: ūsoriai Anglijoje, namų darbai, masalai, sistemėlė ir žūklė.
Ūsoriai Anglijoje
Tikiu, kad prieš pradedant pačios žūklės aprašymą, verta trumpai aptarti dabartinę situaciją Anglijoje, kas liečia ūsorių žūklę, paplitimą ir panašiai.
Ūsoriai Anglijoje yra dažnesnė žuvis nei Lietuvoje. Įvairių dydžių ūsorių populiacijos egzistuoja daugumoje britų upių. Ypač ūsoriais garsėja Severn, Trent, Wye, Avon upės. Kitose upėse ūsorių gerokai mažiau, ir jie susitelkia upių ruožuose, kur sąlygos jiems tinkamiausios.
Ūsorių žūklė tikrai populiari Anglijoje. Egzistuoja įvairūs meškeriotojų klubai, organizacijos, kurios paremtos ūsorių žūkle, jos populiarinimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Žūklės įrankių gamintojai šios žūklės populiarumą tik patvirtina – gaminami ūsoriniai kotai, masalai ir taip toliau.
Įvairių šaltinių teigimu, yra dvi pagrindinės teorijos, kaip ūsoriai atsirado Anglijoje. Pirmoji teigia, kad ūsoriai niekada negyveno Britanijos upėse, o buvo dirbtinai įveisti mailių imant iš kontinentinės Europos dalies. Antroji, teigia, kad ūsoriai natūraliai gyveno Temzėje ir Trent, tačiau po II Pasaulinio karo Anglijoje imta juos veisti ir žuvinti daugumą šalies upių. Kuri istorija yra teisinga – nežinau. Tačiau, faktas yra toks, kad tose upėse ar upių atkarpose, kur sąlygos ūsoriams veistis yra tinkamos, rūšis tiesiog tarpsta.
Namų darbai
Savo pirmąją ūsorių žūklę planavau gana kruopščiai. Kadangi negyvenu arti prie minėtų ūsorinių upių, nusprendžiau pirmą ūsorių žūklę skirti arčiau esančioms upėms: Temzei ir Ly (Lea).
Ne vieną vakarą praleidau naršydamas įvairius britų forumus, Youtube ir Google Earth. Labiausiai pasitarnavo pastarieji du, pagal video turinį ir remiantis Google Earth galiausiai pavyko gana tiksliai identifikuoti upės ruožus, kuriose buvo sugauta ūsorių. Remiantis ieškojimų rezultatais, pasirinkau upės Ly ruožą, esantį netoli Lutono.
Masalai
Internete ieškodamas „ūsorinių“ vietų taip pat nemažai sužinojau, ką britai veria ant kabliuko, kai taikosi į šias žuvis. Nejau taip pat kasa „pindrakus“ upeliuose? Deja, ne, britai ūsorius gaudo naudodami peletes, baltyminius kukulius, dešrą ar net musės lervas, upėse kur mažiau smulkmės.
Iš esmės, ūsoriai Anglijoje gaudomi labai panašiai kaip karpiai, kas liečia masalus. „Plauko“ sistemėlė masalo montavimui prie kabliuko taip pat yra neatsiejama ūsorių žūklės dalis.
Savo pirmajai ūsorių žūklei pasirinkau du masalus: 8 mm. skersmens peletes, kurias montuosiu prie „plauko“ po dvi; maždaug 20x15x15 mm. dydžio dešros gabaliukus, kuriuos taip pat montuosiu ant „plauko“.
Sistemėlė
Sistemėlės pasirinkimą įtakojo žūklės sąlygos. Tai yra dugninė su svareliu. Trumpai paaiškinsiu kodėl.
Pasirinkta upės atkarpa yra itin sekli. 1 m. gylis - jau rimta duobė. Taip pat, vanduo krištolo skaidrumo. Natūralu, kad dienos metu padorūs ūsoriai vengia atvirų vietų. Taigi, tokiomis sąlygomis sugauti ūsorių įmanoma tik pateikiant masalą ten kur jie slepiasi. Čia turiu omenyje, kad dieną ūsoriai paprastai tūno po į vandenį nugriuvusiais medžiais, išplautais krantais, žolių kuokštais, krūmais, akmenimis ir taip toliau. Taigi, į tokias vietas užmesti neįmanoma. Kadangi pasirinkta upė yra sekli, prie norimų vietų galima nubristi ir tyliai, beveik vertikaliai, nuleisti sistemėlę su masalu. Taigi, sistemėlė turi būti su lengvai keičiamu svarelio dydžiu, kad naudoti tokį, kokio reikia konkrečiai žūklavietei. Kai kuriose žuklavietėse, suvilioti ūsorių galima tik po tankiais krūmais, kur vienintelis būdas pateikti masalą po krūmu yra visai pašalinti svarelį ir leisti srovei masalą nešti po krūmu.
Taigi, pasirinkau Guru Mini Lead Clip, svarelio pritvirtinimui sistemėlėje, kuris leidžia lengvai pakeisti svarelį. Taip pat, šis įtaisas yra pusiau fiksuotas ant valo. Žuviai sugriebus masalą, svarelis iš pradžių yra fiksuotas prie pavadėlio, tačiau po stipresnio žuvies smūgio suktukas yra ištraukiamas ir sistemėlė pasidaro inline. Taigi, jei trūktų pagrindinis valas, kai kovojama su žuvimi, žuvis nebūtų pritvirtina prie svarelio. Na, o tokiose žūklavietėse, kur masalą reikia plukdyti po krūmais – svarelis visai pašalinimas ir masalas pateikiamas taip, kad upės tėkmė jį nugabentų į norimą ūsorių slėptuvę.
Paminėsiu, kad kabliukus pasirinkau Guru QM1 10 numerio. Šie kabliukai pasižymi aštrumu ir tas aštrumas išlieka gana ilgai, net tuomet kai kabliukas trinasi į žvyruotą upės dugną. Pavadėliai 0,26 mm. ir 40-50 cm. ilgio surišti iš Drennan Supplex valo. Įrankiai gana grubūs, tačiau būtina įvertinti faktą, kad meškeriosiu tarp įvairiausių kliuvinių. Taigi, pakirtus ūsorių, varginsiu žuvį tikrai agresyviai ir neleisiu jai įlįsti į kliuvinius, kas garantuotai reikštų žuvies pergalę kovoje.
Žūklė
Žūklei pasirinkau vieną iš 2017 metų vasaros pabaigos šeštadienių. 4:30 - suskamba žadintuvas. Išaušo ūsorių medžioklės rytas. Keltis visai nesunku, nors senokai taip anksti kėliausi, kad lėkti su meškere prie vandens.
Prabėgus nepilnai valandai, aš jau prie upės. Lendu į bridkelnes ir renkuosi daiktus, kurių man reiks žūklėje. Neimu jokių kėdžių, platformų, sietų ir panašiai. Iš tikro imu tik meškerę ir stovelį jai, graibštą, per petį užmetamą krepšiuką su reikalingiausiais žūklės aksesuarais ir masalais. Dėl šios priežasties, pats sau labiau primenu spiningautoją, o ne į taikias žuvis nesitaikantį meškeriotoją. Dažniausiai į žūklę imu platformą su jai būtinai rakandais, atsarginėmis meškerėmis ir taip toliau. Tikrai lengva džiaugtis paprasta žūkle, kai nereikia tampyti visos krūvos įrankių prieš ir po žūklės.
Upė labai sekli – didžioji jos dalis, tik šiek tiek giliau kelių. Pagal kranto liniją matyti, kad vanduo gerokai nukritęs dėl itin sausos vasaros Anglijoje. Lėtai slenku paupiu, atidžiai stebėdamas raibuliuojančią tėkmę, tikėdamasis pamatyti seklumose besimaitinantį ūsorių. Paminėsiu, kad poliarizuoti akiniai, tokio tipo žūklei yra nepamainomi. Net tuomet kai nėra saulės, vandens paviršius gali atspindėti aplinką, o poliarizuoti akiniai šią problemą išsprendžia. Praeinu gerus 200 m., tačiau pamatyti pavyko tik kuojų būrelį ir vieną kitą sprindinį šapalėką. Einu toliau.
Galiausiai prieinu visai šalia upės pūpsantį krūmą, kurio šakos dengia dalį upės. Tyliai pėdinu prie krūmo ir apžiūriu jį tiek iš pusės prieš srovę, tiek iš pusės pasroviui. Kiek matau, upės dalis esanti po krūmu yra dar seklesnė nei aplink, ir padoriam ūsoriui vargu ar užtektų gylio laisvai plaukioti po šiuo krūmu. Pėdinu toliau.
Prieinu upės ruožą su duobe prie dešiniojo upės kranto, kur gylis turbūt bus kiek virš 1 m. Kol kas giliausia matyta vieta šioje upėje. Nuo duobės link upės vidurio taip pat gausu ilgų vandens žolių, plevėsuojančių nuo dugno iki paviršiaus, tarsi vėjo blaškomos užuolaidos. Šios žolės turėtų ūsoriams pasitarnauti kaip slėptuvė. Taigi, ši duobė tikrai verta dėmesio, todėl pajaukinu ją keliomis saujomis 8 mm. pelečių ties „įėjimu“ į duobę ir pėdinu toliau. Sugrįšiu patikrinti šios vietos vėliau.
Dar paėjėjus šiek surandu kitą į upę įvirtusį didžiulį karklo krūmą. Šakos dengia turbūt 2/3 upės ploto. Apžiūriu krūmą iš visų pusių. Iš pirmo žvilgsnio panašu, kad krūmas vėl pūpso seklumoje, nes iš abiejų krūmo pusių labai mažas gylis. Ypač seklu iš tos pusės, kuri yra prieš srovė – vanduo net kunkuliuoja. Kai jau beveik buvau nusprendęs, kad ši vieta neverta dėmesio ir ūsorių šioje vietoje nėra – taigi, nėra ko išbaidyti, nubridau prie pat krūmo ir įkišau galvą tarp krūmo šakų. Pasirodo, srovė po krūmu yra išplovusi nemažai grunto ir gylis tikrai padorus – net nesimato dugno! Puikus atradimas – esu tikras, kad čia ūsorių tikrai yra.
Pajaukinu keliomis saujomis pelečių prieš krūmą ir atsitraukiu. Stebiu gerų 15 minučių ar pelečių kvapas privers vieną kitą ūsorių išlįsti iš po krūmo jų pasmaguriauti. Deja, nieko nepavyksta pamatyti. Nejau, ūsorių čia nėra? O gal būt išbaidžiau juos besitrindamas per arti jų buveinės? Visgi, vidinis balsas kužda, kad jei būčiau ūsorius gyvenantis šioje seklioje upėje – slėpčiausi būtent po šiuo krūmu. Taigi, nusprendžiu šios vietos nenurašyti – ji pajaukinta, o dėl mažo gylio, matau peletes vandenyje iš gerų 10 m., taigi, jei grįžus į šią vietą peletės bus dingusios – žinosiu, kad vis dėl to kažkas po tuo krūmu gyvena.
Dar šiek tiek paėjėjus pamatau dar vieną perspektyvų krūmą. Priėjęs kiek arčiau, pamatau, kad po krūmu tikrai yra duobė. Dar kiek paslampinėjus aplinkui, pajaučiu de javu. Kažkodėl jaučiu, kad čia jau buvau. Po kelių akimirkų susivokiu, kad būtent iš po šio krūmo buvo sugautas ūsorius viename iš Youtube filmukų. Taigi, dar kartą įsitikinau, kad kruopštus namų darbų ruošimas visada duoda naudos.
Procedūra vėl tokia pati – pajaukinu keliomis saujomis pelečių prieš „įėjimą“ po krūmu, šiek tiek atsitraukiu ir stebiu upę įsmeigęs akis kaip surikata. Po gerų 5 min. iš po krūmo išlenda padorus, virš kilogramo siekiantis šapalas. Tuoj pat pasirodo ir kitas, gerokai mažesnis. Abu ima rinkti peletes nuo dugno. Žuvys baikščios, paplaukioja aplink, praryją vieną kitą kąsnelį, tuomet pasibaido, ir mikliai dingsta atgal po krūmu. Tai kartojasi keletą kartų, kol galiausiai pasirodo apie kilogramą sveriantis ūsorius. Tikrai nuostabus jausmas, kai skiri laiko ir energijos ir pamatai tikslą taip arti! Netrukus išlenda ir kitas ūsorius, iš pažiūros, tarp 2 ir 3 kg. Abu ryja paletes kaip išprotėję. Iš tikro jie net stumdosi, konkuruoja – labai panašiai kaip elgiasi karpiai aktyvaus maitinimosi metu. Pats laikas užmesti ir pabandyti vieną iš šių gražuolių sugauti.
Taigi, viena akimi stebėdamas upę, užveriu ant „plauko“ dešros gabaliuką ir pasiruošiu užmesti. Laukiu, kol ūsoriai ir šapalai pasitrauks po krūmu, kad galėčiau tyliai užmesti nerizikuodamas išbaidyti žuvų. Galiausiai sulaukiu tinkamo momento, kai nesimano nė vienos žuvies, prisėlinu prie upės krašto ir kuo tyliau užmetu sistemėlę, kuo arčiau krūmo. Tyliai padedu meškerę ant pakrantės žolių ir šiek tiek atsitraukiu.
Jausmas tikrai geras – mano masalas yra visai šalia žuvies, kurios dar niekada nesu sugavęs! Tiesiog jaučiu, kad kibimo laukti ilgai nereiks – esu tikras, kad netrukus viršūnėlė aiškiai rodys aname gale ant kabliuko spurdančią žuvį. Būtent taip ir atsitinka – kotas mikliai sulenkiamas ir vos vos spėju jį sugriebt. Kovoju su žuvimi agresyviai, tačiau protingai – laikau kotą padoriai įlenktą ir stebiu valą tarp koto ir žuvies, kas jis niekada neliestų krūmo šakų. Kova netruko ilgai, ar bent jau man atrodė. Turbūt greičiau nei per 30 sekundžių iš po krūmo pasirodė padorus šapalas – gal būt tas pats, kurį jau mačiau ryjantį mano peletes. Gaila, kad ne ūsorius, bet pradžia vis tiek nebloga.
Paleidžiu žuvį ir rezgu planą, ką darysiu toliau. Nusprendžiu, kad naujų vietų ieškoti nebereikia – suradau tris potencialias vietas, kurias jau ir pajaukinau. Šioje vietoje, kur ką tik sugavau šapalą, dabar sulaukti kibimo būtų sunku – žuvis bus atsargi, dėl triukšmo ir sumaišties sukeltos užkibus šapalui. Taigi, nusprendžiu pajaukinti šią vietą ir grįžti patikrinti ankščiau pajaukintas vietas.
Grįžus prie didžiojo krūmo matau daugumą pelečių pūpsančių vandenyje. Vadinasi, niekam jos neįdomios. Vis tiek sunku patikėti, kad tokio dydžio slėptuvėje negyventų nė vienas ūsorius. Šios vietos dar vis tiek „nenurašau“.
Grįžtu prie duobės, kurią jaukinau pirmąją. Žuvies pamatyti nepavyksta, tačiau pelečių ant dugno taip pat nematau. Gal būt jas išplovė srovė, bet labiau tikėtina, kad jas surijo kažkokios žvynuotosios. Taigi, pajaukinu tą pačią vietą puse saujos pelečių, užmetu sistemėlę su dešros gabaliuku ant „plauko“ ir gerokai atsitraukiu. Praslenka apie 15 minučių, tačiau kibimo nesulaukiu ir nepavyksta net pamatyti mano jauku susidomėjusių žvynuotųjų. Nusprendžiu negaišti laiko iš pėdinti prie vieno iš pajaukintų pakrūmių.
Grįžtu prie didžiojo krūmo, kur dar nepastebėjau jokių žuvies buvimo ženklų. Visos peletės vietoje, jokio judesio. Nusprendžiu, kad reikia imtis veiksmų. Susuku visą valą taip, kad svarelis beveik remiasi į meškerės viršūnėlės žiedą, nubrendu prie krūmo, susirandu proskyną tarp šakų, atsargiai įkišu kotą su sistemėle į proskyną ir dailiai įleidžiu sistemėlę su dešros gabaliuku po krūmu. Tuomet atlenkiu ritės lankelį ir atsitraukiu laikydamas valą tarp svarelio ir koto šiek tiek įtemptą. Galiausiai tobuli spąstai paspęsti – sistemėlė su masalu idealioje pozicijoje, aš gerokai atsitraukęs nuo žūklės vietos. Taigi, jei bent vienas alkanas ūsorius gyvena po šiuo krūmu – jis tikrai nepraleis progos suryti mano masalą.
Po keleto minučių sulaukiu kibimo. Jis ramesnis, nei prieš tai sugauto šapalo. Akimirkai spėju pagalvoti, kad dešros gabaliuku susidomėjo smulki žuvis, tačiau paėmus meškerę į rankas dvejonės išsisklaidė. Jaučiu padorią žuvį aname gale, kuri priešinasi visai kitaip nei bekuri mano sugauta žuvis. Tarsi laikosi prilipusi prie dugno po krūmu ir retkarčiais bando vienu kitu itin greitu judesiu pabėgti į vieną ar į kitą pusę. Kadangi žuvis priešinasi man neįprastu stiliumi, tikiu, kad aname gale ūsorius. Kovoju su žuvimi atidžiai, tačiau lemiamais momentais, tai žuvis bando lįst giliau po krūmu, panaudoju daugiau jėgos, kad žuvį apsukti ir bandyti iškrapštyti iš po krūmo.
Galiausiai tarp krūmo lapų pamatau aukso spalvos ūsoriaus šoną ir netrukus žuvis pasiduoda ir iš po krūmo pasirodo didžiuliais ūsais apaugusi upės karalius. Pasemiu žuvį graibštu. Pirmiausiai įdėmiai apžiūriu ūsus, pelekus žvynus, burną. Smagu gyvai pamatyti žuvį, kurią matei tik nuotraukose ar video, ir svajojai kada nors pats ją sugauti! Taip pat smagu, kad vidinis balsas buvo teisus – jis nuo pat pradžios kuždėjo, kad po šiuo krūmu turėtų gyventi vienas kitas ūsorius. Paminėsiu, kad ūsorius pasitaikė nedidelis Anglijos standartais – iš pažiūros turbūt apie 1,5 kg. Na, bet šis ūsorius turės šansą užaugti didesnis, nes nusifotografavęs drauge su juo paleidau jį atgal į tėkmę.
Nors tos dienos žūklės savo pirmojo ūsoriumi sugavimu nebaigiau, tačiau pasakojimą apie tos dienos žūklę verta baigti. Pirmo ūsoriaus žūklė man yra išskirtinė, kurios niekada nepamiršiu.
Pabaigai kiekvienam meškeriotojui palinkėsiu dviejų dalykų. Pirmiausia, nebijokite išbandyti naujus, nepažįstamus žūklės stilius ir būdus. Įvairovė žūklei suteikia kitokių prieskonių, kurie turėtų dar labiau paskaninti kiekvieną išvyką prie vandens. Antra, „nenurašykite“ siaurų ir seklių upeliukų. Dažnai pasirinkus tinkamą žūklės taktiką ir skyrus šiek tiek laiko, tokiuose vandens telkiniuose įmanoma sumeškerioti netikėto dydžio žvynuotąją. Nebūtinai tai turi būti ūsorius; bet kokia padoraus dydžio žuvis sugauta sekliame upelyje yra pasiekimas, kuris ilgai išliks atmintyje.