Jų mūsų vandenyse tikrai yra, bet gaudyti (ir pagauti) jas reguliariai sekasi toli gražu ne visiems. Kažkada rimtai tuo užsiėmiau keletą žiemos ir pavasario sezonų ir mielai pasidalinsiu savo pastebėjimais, kaip jas žvejoti nuo paskutiniojo ledo. Apie žūklę atvirame vandenyje dar bus laiko pakalbėti – juk pavasaris tik įsibėgėja.
Vandens telkinys
Iš vienos pusės, galioja dėsnis – kuo didesnis vandens telkinys, tuo didesnių kuojų gali tikėtis, tad lengviausias kelias pasikinkyti kelias „motinėles“ virš puskilogramio yra jų apieškoti Kuršių mariose, kur nors netoli Rusnės. Antrą vietą skirčiau Kauno marioms.
Bet kalbėkime apie šios dienos realijas – ežerus ar tvenkinius, kur daugiau mažiau patikimas ledas vis dar stovi. Jeigu žinote vandens telkinį, kur nėra karšių ir plakių, bet yra kuojų – jau neblogai. Jeigu žinote vandens telkinį, kur yra gausiau plėšrūnų ir nėra daug smulkmės – dar geriau. Jeigu žinote kokią protaką tarp dviejų didelių ežerų ar seklesnę, žolėtą įlanką, kuri yra šalia gilesnės didesnio ežero vietos – jūs taip pat teisingame kelyje.
Svarbiausia, neieškokite didelių kuojų nedideliuose ir sekliuose ežeriukuose. Ten, kur begręžtum, kibtų vien piršto dydžio kuojytės ir plakiai. Tai pat stambių kuojų retai kada rasite sekliuose, užpelkėjusiuose ežeriukuose.
Vietos
Esu pastebėjęs, kad stambios kuojos nėra sėslios žuvys ir nuolat juda, tačiau ne bet kaip, o tam tikrais maršrutais, kurie kartojasi diena iš dienos panašiu laiku. Kažkada, kai turėdavau galimybe žvejoti kelias dienas iš eilės, netgi galėdavau nustatyti pagal jų kibimus laikrodį. Vietiniai diedukai, praleidžiantys daug laiko prie vandens, paprastai būna tokias vietas ir valandas suuodę, tačiau galima apsieiti ir be jų pagalbos. Ypač jei turite savo arsenale „dyperį“ ar kokias kitas „povandenines akis“.
Mano pagrindinis pastebėjimas būtų toks – stambios kuojos didžiąją laiko dalį laikosi gilesnėse vandens telkinio vietose, tačiau tam tikru laiku, judėdamos tuo pačiu „maršrutu“, išlenda į pakraščius arba žolėmis apaugusius povandeninius sėklius pasimaitinti. Jeigu pataikai išgręžti eketę ant jų „tako“– tikėtina vieną kitą pagauti.
Nendrynų pakraščiuose jas gaudau retai, nes vienai padoresnei kuojai pagauti tenka keliasdešimt mažesnių jų „anūkių“ bei ne ką didesnių ešeriukų. Gilesnėse vietose kibimų būna gerokai mažiau, bet jie – rimtesnių žuvų. Todėl, jei vidutinis ežero ar tvenkinio gylis, sakysim, yra 8–10 metrų – kuojų dažniausiai ieškau 4–6 m gyliuose.
Taktika
Didelės kuojos ežeruose ir tvenkiniuose yra labai atsargios žuvys. Baidosi ledo gręžimo garso, besiblaškančios traukiamos žuvies bei „šviežio“ jaukinimo. Iš esmės bet ko, kas nėra joms įprasta. Todėl eketes reikia gręžtis iš anksto (tiesą sakant, dažnai to nereikia – gaudant paskutinio ledo metu jų būna prigręžiota daugiau negu reikia), o ištraukus vieną žuvį ar jai atsikabinus – bėgti į kitą eketę.
Kuojų medžiotojus šiuo laiku būtų galima suskirstyti į pasyvius ir aktyvius. Pasyvūs užsišeria eketes ir sėdi tose pačiose visą dieną, aktyvūs – visą dieną laksto per eketes ir niekur ilgai neužsibūna. Nežinau, kas geriau, todėl naudoju trečią metodą, Tai yra iš anksto, vos atėjęs ant ledo, užsijaukinu 7–8 viena nuo kitos nutolusias eketes, esančias skirtinguose gyliuose, virš spėjamo kuojų „tako“ ir per jas suku ratą, pakeliui pažvejodamas ir tose eketėse, kurių nejaukinau. Nuolat judu tarp jų ratu arba kreivėmis. Ir, žinoma, stebiu echolotą, kas vyksta po vandeniu. Jei žuvies nėra – nėra ko ir bandyti.
Į jauką visada pirmos sureaguoja smulkios kuojytės ir, tik ne anksčiau kaip po valandos, o kartais ir po pusdienio, čia išdrįsta užsukti jų „močiutės“. Užsuka, pasisukioja, bet pernelyg ilgai neužsibūna. Susidaro toks vaizdas, kad jaukas jas ir masina, ir baugina. Todėl dažnai sulauki didelės kuojos kibimo ne toje eketėje, kur jaukinai, o gretimoje, esančioje per porą metrų.
Įrankiai, jaukai, masalai
Didelių kuojų medžioklei mėgstu tradicinę balalaiką kiek pailgintu strypeliu ir ilgesniu sargeliu, nuo avižos svorio nulinkstančiu apie 45 laipsnių kampu. Kad geriau matytųsi kibimas, jį dar specialiai kiek užriečiu į viršų. Valas – 0,08–0,1 mm ribose. Geras japoniškas. Avižėlės – voframinės, pačios mažiausios, kokios tik galėtų įtempti valą tokiame gylyje. Dažniausiai vario ar juodos spalvos, rutulio ar lašo formos, su kuo mažesniu įlituotu kabliuku. Masalai tradiciniai – trūkliai ir įvairiaspalvės pinkos. Jų dažniausiai dedu po vieną. Šiemet, nusižiūrėjęs į vietinius, pradėjau naudoti ir manų kruopų tešlą. Ji parodė neblogus rezultatus.
Jauką gaminuosi bent dviejų rūšių – „paviršinį“ ir „dugninį“. Visada aktyvų bei artimos dugnui spalvos. Dugninį nuleidžiu šėryklėle iki vidurio vandens ir tada atidarau šėryklę, o paviršinį pilu tiesiog į eketę, kad iš eketės nuolat kažkas skęstų žemyn. Naudoju abu ir tik žūklėje galiu pasakyti, kuris tądien yra veiksmingesnis. Pasitaiko, kad jaukas duoda priešingą efektą ir daugiausia kibimų turi ten, kur nejaukinai. Bet visgi dažniau dosnios būna jaukintos arba esančios šalia jų eketės.
Gaudymo būdas
Kuojos plaukioja įvairiuose gyliuose ir dažniausiai atakuoja leidžiamą, o ne keliamą masalą. Tad gaudau iškeldamas ranką su meškerėlę ir lėtai leisdamas žemyn masalą, kas 15–20 cm kelioms sekundėms stabteldamas. Pasitaiko dienų ar momentų dienoje, kad kuojos kažkodėl baidosi bent kiek judančios avižėlės ir kibimo sulauki, tik pastatęs meškerėlę ant ledo ir leidęs jei pagulėti ne mažiau 10 s. Echolotas padeda nustatyti, kokia gylio horizonte kuojos laikosi ir bandai pagal tai joms pakišti masalą.
Kai kuojos piktos – sargelis kibimo momentu dažniausia atšoka aukštyn. Kai ne – gana daug būna neaiškių jo prispaudimų, virptelėjimų, sustabdymų. Ir tik vienas iš kokių 3–4 pakirtimų baigiasi pakirsta žuvimi.
Esu pastebėjęs, kad kuo ilgiau stovi paskutinis ledas, tuo dažniau stambios kuojos geriau kimba. Tačiau kartu ryškėja rytinių ir vakarinių valandų kibimo tendencija. Dienos pertrauka būna vis ilgesnė ir tokiu metu gali kelias valandas nepamatyti nė vieno sargelio virptelėjimo, nors echolotas ir „pieštų“ žuvį po žuvies. Todėl, jei per pietus nekimba, dar nereiškia, kad kažką darote negerai.
Neturėkit didelių lūkesčių – stambių kuojų ežeruose nėra didelės masės, todėl jei pagavote per dieną 2 ar 3 kuojas virš puskilogramio – tai visai neblogas rezultatas.
Jeigu kažkur iš tiesų pagavote labai stambią kuoją, labai toli nesitraukite iš tos vietos ar bent dažnai ten sugrįžkite. Didžiausius savo rekordus – 980, 920, ir 880 g svėrusias „motušes“ esu pagavęs tą pačią dieną beveik toje pačioje vietoje, bet skirtingu laiku. Kol kas šio rekordo nepavyko pagerinti net ir atviro sezono metu.