Tomai, įsivaizduok, kad gauni savaitę atostogų vienam tikslui – sugauti kilograminį ar net didesnį ešerį. Nuo ko pradėtum?
Pirmiausia, žinoma, nuo vandens telkinio pasirinkimo. Rinkčiausi tvenkinius, o ne ežerus. Ir nei labai mažus, nei pačius didžiausius. Kodėl? Turbūt todėl, kad būtent užtvankose tokio dydžio ešerių tikrai yra. Šimtu procentų tuo esu įsitikinęs. Antra – juos yra lengviau rasti. Kiekvienas tvenkinys turi buvusią vagelę, išraiškingesnį dugną, kelmynus, kitas lengviau surandamas potencialias didelių ešerių pamėgtas vietas. Kitas užtvankų privalumas prieš ežerus – tvenkiniuose paprastai būna kietesnis dugnas ir čia beveik visur gali žvejoti su „velniu“. O šis būdas medžiojant tikrus kuprius yra labai efektyvus.
Beje, nereikia manyti, kad didelių ešerių gali pagauti tik pačiuose giliausiose tvenkiniuose. Žinau ne vieną užtvanką, kur giliausioje vietoje vos 2 – 2,5m, bet tokio dydžio ešerių yra ir juos pasitaiko pagauti vos 1 – 1,5 m gylyje. Pavyzdžiui, panašiai yra Šešupės tvenkiniuose. Siesarties patvankoje prie Šakių.
Svarbus dalykas yra tame tvenkinyje gaudytis pačiam, kur yra kokie gyliai ir dugnas vietos. Todėl visada rekomenduoju bandyti ieškoti trofėjinių ešerių ten, kur žvejojote vasarą ir rudenį.
Kokiose vandens telkinio vietose, gyliuose dažniausiai pavyksta aptikti trofėjinius dryžuočius?
Iš esmės su trofėjiniais ešeriais galioja toks dalykas – turi juos tiesiog surasti. Negalioja dėsnis, kad jeigu ištraukei kilograminį ešerį, tai toje vietoje kitą sykį irgi pagausi. Ne. Dideli ešeriai, mano įsitikinimu, yra pavienės žuvys, kurios nuolat juda paskui mailiaus būrius Kartais tokį „žvėrį“ pavyksta pagauti ir visiškoje, lygioje „pievoje“, kur dugnas lygus, kaip stalas, o gylis – 3 – 4 metrai. Visgi klasikinės vietos- vagos šlaitai, duobės, kelmai būna sėkmingi. Turi nuolat gręžti eketes, ieškoti ir aktyviai gaudyti atrinktose vietose. Stengiuosi išsirinkti kokias 4 ar 5 skirtingas telkinio vietas – ir gilesnes, ir sėklius ir jas visas apgaudyti.
Na, galbūt lengviau būtų pasakyti, kur mažiausiai šansų pagauti didelį ešerį. Esu daug kartų bandęs, bet nesėkmingai sugauti ešerį netoli užtvankos, kuris reguliuoja vandenį. Ten paprastai būna didžiausias gylis, tačiau ešeriai tokių vietų kažkodėl nemėgsta.
Kokia taktiką naudoji – gaudai visada vieno tipo masalais, ar naudoji kelis skirtingus?
Į žūklę visada vežuosi keletą spiningėlių. Vienu gaudymui švytuoklėmis, kitu – „velniui“, trečią naudoju paprastai blizgei. Jeigu kalbėtume apie pirmąjį ir paskutinį ledą, tai beveik visas žuvis sugaunu švytuoklėmis. Apskritai, manau, 70 procentų visų trofėjinio dydžio ir apskritai didesnių kaip puskilogramis ešerių sugaunu jomis. Sausio, vasario mėnesiais, kada ešeriai būna labai neaktyvūs ir nelinkę vaikytis blizgių, į pirmą vietą dažniau iškyla „velnias“. Gal dėl to, kad jo masalai būna smulkesni ir juos ešeriai drąsiau čiumpa. Kartais, aišku, geriausia suveikia ir blizgė. Nors jomis žvejoju palyginus mažiausiai. Avižėlių trofėjinių ešerių žūklei visai nepraktikuoju.
Kokio dydžio masalus naudoji? Ar tiesa, kad kuo didesnis masalas, tuo didesnis šansas sugauti ir didesni ešerį?
Nepasakyčiau. Gaudant sekliai, iki 2 metrų naudoju 3 cm švytuoklytę. Bet šiaip beveik visą laiką pražvejoju didesnėmis – „penketukais“ Į dar didesnę pusę – 7 ar 9 cm einu tik tikslingai gaudydamas lydekas. „Velnių“ sunkių irgi nenaudoju – 15, 20, 25 g. Nėra prasmės. Čia ne Kuršių ar Kauno marių plotai, kur reikia žuvį prisikviesti iš tol ar „permušti“ iš kolegos. Be to, šio būdo sėkmę lemia ne tiek svarelis, kiek pagrindinis masalas – šoniplaukos, įvairūs guminukai ir kt. Manyčiau, kad didelė šių masalų pasirinkimo įvairovė ir nulemia šio žūklės būdo sėkmę tada, kai žuvis pasyvi. Juk „velnias“ iš esmės yra ne kas kitas, kaip šiek tiek modifikuota drop shot žūklės būdo versija.
Kas svarbiau – ar rasti, kur laikosi dideli ešeriai, ar pataikyti masalo spalvą?
Manau, surasti žuvį yra visų svarbiausia. Nors neneigiu ir masalo tipo bei spalvos įtakos. Apskritai, kalbant apie švytuoklių spalvas, pastebėjau, kad stambūs ešeriai visgi linkę atakuoti natūralių atspalvių švytuokles. Lydekoms esu įpratęs naudoti ryškalus, bet, va, ešeriams (įsitikinau ne kartą) kažkodėl skanesnės natūralios.
Ar naudoji pavadėlį?
Nenaudoju. Nesu tikras, ar jis iš tiesų labai gąsdina ešeriams, bet dėl visa ko jo nededu. Žinoma, ne vieną ir ne dvi švytuokles per žiemą dėl to pasiglemžia lydekos. Bet ką darysi. Reikia juk atiduoti duoklę ir Neptūnui.
Ar yra kažkoks laikas, kada dažniau pagauni didelių ešerių, nei kitu metu?
Taip. Dažniausiai tai būna pirmos rytinės valandos. Jeigu per jas neturėjai didelio ešerio kibimų – didelė tikimybė, jog neturėsi ir likusią dieną. Ir atvirkščiai. Jeigu dideli ešeriai buvo aktyvūs ryte – tikėtina, kad bus dar kokia jų aktyvumo valandėlė ir per pietus ar vakare.
Būna dienų, (ir jų būna dažnai !), kai didieji ešeriai tiesiog nesimaitina ir nieko jiems nepadarysi. Dėl to reikia nusiteikti filosofiškai. Neužkibo šiandien – pagausi kitą kartą. Kilograminių ešerių nėra daug ir nereikia turėti nepamatuotų lūkesčių. Dažniausiai tesugauni tik vieną tokio dydžio ešerį ir tuo labai džiaugiesi. Žūklių, kai gali pagauti jų daugiau mūsų tvenkiniuose ar ežeruose būna gal kelios per gyvenimą.
Koks oras šia prasme perspektyviausias?
Vienareikšmiškai – aukštas slėgis ir giedra diena. Ir atvirkščiai – visos nesėkmingos dienos dažniausia būna tada, kai slėgis žemas.
Kokį didžiausią ešerį esi pagavęs apskritai ir šiais metais?
Didžiausias apskritai svėrė 1,46 kg, o didžiausias šiemet (bent kol kas) – 1,1 kg. Užtat nesenai teko matyti pagautą, manau, ne mažesnį kaip 2 kg ešerį. Tad tikiu, kad savo ešerių dydžio rekordą anksčiau ar vėliau tikrai pagerinsiu. Yra šių žuvų mūsų vandenyse. Gal nelabai daug, bet yra.
To tau ir linkiu. Ačiū už pokalbį.