Bet atsiranda žmonių, siekiančių savo rankų darbo gaminiais ir jų skleidžiama šiluma sužavėti begalinio pasirinkimo išlepintus žvejus. Vieną tokių, Edgarą Baltiejų, „E.B.“ voblerių kūrėją, ir pakalbinome.
Kodėl pradėjote kurti ir gaminti voblerius?
Manęs netenkino rinkoje esamų voblerių spalvinės gamos, formos bei pakankamai didelė jų kaina. Be to, norėjosi turėti kažką savito. Kai pagavau pirmąją žuvį su savo gamybos masalu (tai buvo šlakis), dar labiau pradėjau gilintis į šį užsiėmimą.
Kokia buvo gamybos pradžia?
Lietuvos rinkoje atsiradus pirmiesiems japoniškiems vobleriams ir pamačius, kaip kiti gamina šio tipo masalus, nusprendžiau pabandyti juos pasigaminti ir aš. Pirmieji mano kūriniai, tiesą pasakius, gal ir nelabai buvo panašūs į voblerius. Jie buvo pagaminti iš tarpusavyje suklijuotų kompaktinių plokštelių, išpjovus ir apšlifavus formą. Voblerių liežuvėliai taip pat buvo pagaminti iš šių plokštelių dėžučių plastiko.
Iš kokių medžiagų dabar gaminate voblerius?
Iš medžio, lietuviškos liepos medienos. Bandžiau įvairių rūšių medienas, taip pat ir labai egzotiškas, tačiau liepa, tiek dėl lengvo apdirbimo, tiek dėl gero plūdrumo ir tvirtumo, man labiausiai patinka.
Ar voblerių formas kuriate pats, ar bandote tobulinti gamyklinių modelių formas?
Visos mano gamybos voblerių formos yra originalios. Aš tikrai nesistengiu kopijuoti gamyklinių masalų. O kai kiti sako, kad mano masalai panašūs į serijinius voblerius, tai šiais laikais dviračio neišrasi. Masalo forma turi dirbti vandenyje. Sugalvoti ir pagaminti labai įmantrią, išskirtinę formą galima, klausimas, ar bus ji kibi, ar tik gražus suvenyras?
Kaip voblerius išbandote, testuojate?
Pirmas etapas būna tik padarius voblerio ruošinį, tai yra, įstačius liežuvėlį, kilpeles, impregnavus medieną. Dar kartą voblerį išbandau jau nudažytą, noriu patikrinti, ar tikrai jis dirba vandenyje be priekaištų. Trečią kartą naujas spalvas, formas išbandau žvejybose – atrenku kibiausias. Ir tik tada jas pristatau plačiajai meškeriotojų auditorijai.
Tai – labiau hobis ar širdžiai mielas užsiėmimas, nešantis papildomas pajamas?
Šiuo metu, sakyčiau, abu.
Ar manote, kad rankų darbo vobleriai šiais laikais reikalingi meškeriotojams?
Aš manau, kad visais laikais bus žmonių, vertinančių rankų darbą. Į kiekvieną voblerį aš įdedu dalelę savęs. Joks serijinis, gamyklinis vobleris tos šilumos neturės.
Ar sulaukiate žymių meškeriotojų dėmesio, išskirtinių klientų?
Teko pagaminti voblerių ukrainiečiams, sportinio spiningavimo asams. Neseniai dalyvavau Pauliaus Korsako laidoje. Pauliui vobleriai labai patiko ir jis užsisakė visą rinkinuką.
Ar turite idėjų, planų, susijusių su šia veikla ateičiai?
Taip, žinoma. Kitais metais planuoju voblerius aprengti gražiu įpakavimu, sukurti savo prekės ženklo logotipą, gaminti naujų formų, dydžių voblerius.
Ko palinkėtumėte visiems Lietuvos meškeriotojams?
Daugiau tolerancijos visomis prasmėmis. Tiek esant prie upės kranto, vienas kitam, tiek pasisakant ir komentuojant internetinėje erdvėje. Ir neikite meškerioti dėl mėsos, eikite dėl emocijų.