Nežinau, kaip kitiems žmonėms, bet mane šitas svilinantis karštis pribaigs. Niekaip nesuprantu, ko žmonės ieško turkijose ar egiptuose. Turiu kišenėje bilietą į šiek tiek šiauriau esančią šalį ir esu laimingas. Lygiai taip pat neįsivaizduoju savo atostogų be meškerės, gulint paplūdimyje ir svajojant apie žvejybą. Bet apie atostogas vėliau. O ką daryti dabar, kai iki kitų futbolo varžybų likę keletas laisvų valandų?
Kažkokios ypatingos strategijos nekuriu, nes netoliese tik vienas vandens telkinys, kur, mano galva, vidurdienį galima kažką suvilioti. Tai net ne įprastas koks ežeriokas, o paprasčiausias griovys, garbingai vadinamas kanalu. Trofėjinės žuvies taip pat nesitikiu – tiesiog netikiu, kad didžiosios žuvys bus aktyvios tokiame karštyje, apie jas galima bus pasvajoti, kai saulė bus prie horizonto. Dideliais masalais irgi vargu ar ką suviliosiu, tad masalus ir įrankius renkuosi lengviausius.
Manau, kad tokiu metu neaktyviai žuviai geriau pateiktį masalą lėtai, ne agresyviai, kad jis lengvai ir su pauzėmis sklęstų vandenyje, o geriausias būdas tai daryti – išvesti atskirą pavadėlį, dar vadinamą šoniniu, ar tiesiog paternosteriu, nuo pagrindinio valo. Tam reikalui labiau mėgstu florkarboną, jis tiesiog kietesnis, o jungiu jį su pagrindiniu valu per trišakį suktuką. Per gerą sprindį nuo suktuko apačios derėtų pririšti svarelį, bet aš nutariau pagudrauti ir vietoje paprasto svarelio naudosiu kūlverstuką. Nežinau, kodėl žvejai šį džigo įrankį vadina rusiškai, man ir lietuviškai gerai skamba.
Turėdamas du masalus pradedu žvejybą. Dugną daužo dviejų colių guminukas, o metrą atsilikęs lengvai sklendžia mažytis tvisteriukas. Ilgai laukti rezultato nereikia. Tingiai, bet dažnai mažylį grybšteli ešeriukai. Žinoma, kad nedideli, žinoma, kad „atbulais“ dantimis, bet vieną kitą pakirsti pavyksta. Net sprindiniai papuola. Tereikia surasti šlaitą, žiūrėk, jo apačioje ir stovi dryžuotieji. Dirba tik išvestas masalas.
Seklumoje po krūmeliais taškosi kažkokie žuveliokai. Greičiausiai raudės, joms patinka toks oras. Keletą kartų švysteliu ten, bumpt, viena ir sėdi. Anoks čia stebuklas šiais laikais pagauti spiningu raudę. Masalai tiek patobulėję, kad net taiki žuvis dažnai neatsisako jų. Juolab, raudė ne visai taiki žuvis ir dažnai papuola žvejams ant mažytės sukrės ar mikrovartiklės. Užkibo mažytė, bet visgi – žuvis. Tik akimirkai, bet jaudulio įnešė.
Tuo pat metu kažkoks mailiukas, užvytas plėšrūno, stryktelėjo iš vandens visai netoli manęs. Tik užmetu ten – iš karto bumpteli lydekiokas. Tiesiog pasisekė, nes kabliukas kliuvo į patį lūpos kraštą, tad nukąsti jį dantytoji šansų neturėjo. Ir ji griebė mažesnę ir lėtesnę gumą.
Atlaikęs dar kokį pusvalandį ir pagavęs keletą dryžuotųjų banditų pradedu suvokti, kad karštis visiškai mane pribaigs, tad susidedu spiningą ir traukiu namo. Pasigirti nelabai yra kuo, tačiau tas nuolatos persekiojantis žvejybos alkis kuriam laikui nuramintas. Kaip sako vienas mano kolega, „tabelyje atsižymėjau“, tad ramia sąžine galiu grįžti prie futbolo.