Kiršliai dzūkiškai – apie taparus, apsiuvas ir gamtą

Liepos pradžioje, po neršto, jau būna pilnai atsigavusi ir puikiai kimba tikra upių „panelė“ – kiršlys (taip ši žuvis dažnai vadinama Didžiojoje Britanijoje). Na, o mūsuose kiršlys tarmiškai Dzūkijoje vadinamas taparu. Apie taip, kaip šiuo metu juos geriau gaudyti, pasikalbėjau su geru bičiuliu, ne vieną vasarą, taip pat kaip ir aš, praleidusiu prie nuostabių Dainavos krašto upių, Raivydu Prakopimu.

Diena ir dugnu besiridenanti apsiuva

Mano ir Raivydo nuomone, prie upės atsidūrus vasaros vidurdienį, kada dar skaisčiai šviečia saulė, geriausia kiršlius pradėti gaudyti nuo dugno, muselininkų žargonu tariant, „nimfinti“. Nimfa, kaip žinote, yra vabzdžio viena iš pirmųjų gyvenimo ciklo stadijų, gyvenanti dugne. Tokius sutvėrimus, tikrus ir dirbtinius, muselininkų surištus, nuo dugno itin mėgsta rankioti upių panelė – kiršlys. Dažnai jos aukomis tampa upių ir upelių dugne gyvenančios apsiuvų lervos.

Na, o detaliau apie jo naudojamą „nimfine“ sistemėle, papasakojo mano bičiulis Raivydas:„ Dažniausiai prie muselinio valo rišu apie 1,5–2 m ilgio, 0,13 mm skersmens fluorokarboninio valo atkarpą su lengvesne nimfa, o prie jos kabliuko rišu tokio pat skersmens 40–50 cm ilgio pavadėlį su sunkesne nimfa. Vakarop museles mėgstu sukeisti vietomis, sunkesnė – aukščiau, lengvesnė – žemiau“.

O kaip parinkti reikiamą masalo spalvą? Iš savo asmeninės praktikos galiu pasakyti, kad sėkmingos dirbtinių nimfų spalvos dažnai priklauso nuo apsiuvų lervų kūnelių ar net jų lipdomų namelių atspalvio, konkrečiame vandens telkinyje. Dažniausiai tai būna rudų, žalių, juodų atspalvių dirbtinės nimfos su varinio atspalvio volframinėmis galvutėmis, tačiau pradėjus lyti ar vandeniui kiek susidrumstus, kartais geriau suveikia ryškesni balto, perlamutrinio ar rausvo atspalvio masalai, su sidabrinėmis galvutėmis.

Vakaras ir skraidančios apsiuvos

Vasaros pavakarę mes su Raivydu kiršlius labai mėgstame gaudyti su sauso tipo muselėmis. Aš dažniausiai tokiu metu prie pavadėlio galo rišu suaugusios skraidančios apsiuvos imitaciją, geriau žinomą anglišku pavadinimu „Caddis“. Mano bičiulis Raivydas turi ir daugiau favoritų: „Taip, aš taip pat mėgstu suaugusių apsiuvų imitacijas, tačiau nevengiu valo gale rišti ir besiritančios stadijos vabzdžių imitacijas, vadinamas „Klinkhammer“ tipo museles arba mažus lašalus primenančias „Adams“ tipo masalus“.

Raivydo patarimas...

Paklausus Raivydo, ką jis dar galėtų pridurti ar patarti žvejams, norintiems šiuo metu pagauti taparą, jis netikėtai atsakė: „Svarbiausia – stebėkite ir gerbkite gamtą. Nesvarbu, ar jūs žvejosite kiršlius, ešerius ar kokią kitą žuvį, matykite visą jus supančią gamtą: mišką, upę, augalus, pievas, paukščius. Pasidomėkite, kas ir kaip auga, gyvena. Žvejybos procese kartais meškeriotojai užmiršta, kad visų svarbiausia yra ne ištraukta žuvis, bet buvimas nuostabioje Lietuvos gamtoje“.