Kiršlį lengva pažinti iš jo labai didelio nugarinio peleko, nuo kurio į užpakalį, kaip ir kitų lašišinių žuvų, yra dar nedidelis riebalinis pelekutis. Kiršlio kūnas labiau nei upėtakio suspaustas šonuose, padengtas gana stambiais, tvirtais žvynais, o spalva labai graži. Jo pilkai žalioje nugaroje gausu tamsių dėmelių:šviesiai pilki šonai su neryškiomis rudomis išilginėmis juostelėmis. Nugarinis pelekas nuo gausių dėmių labai spalvingas. Jaunikliai, kaip ir jaunos lašišos bei jauni upėtakiai, išmarginti stambiomis skersinėmis dėmėmis.
Kiršlys užauga iki 60 cm ir sveria daugiau kaip 1 kg. Paplitęs didesnėje Europos dalyje, nuo Prancūzijos iki Uralo kalnų. Gausiau aptinkamas šiauriniuose kraštuose.
Lietuvoje gyvena švariose, srauniose upėse, pavyzdžiui, Merkyje ir jo intakuose, Neryje, Žeimenoje ir kitose upėse. Kiršlys yra tikra upių žuvis. Mėgsta upes graužėtu ir akmenuotu dugnu, kur greta sraunių vietų pakaitomis esti ramios gelmės.
Pavasarį ir rudenį kiršlys laikosi gilesnėse vietose, o šiltesniuoju metų laiku labai mėgsta seklesnes sraunias vietas, iki 1,2 – 1,5 m gylio, pereinančias į seklumą, apaugusias vandeniniais augalais. Kiršlys ypač mėgsta seklias sraunias vietas su žvyro ir žvirgždo bei smėlio dugnu, kuriame negausu povandeninių augalų. Pasislėpęs dugno duobutėse, jis budriai stebi artėjantį grobį. Kiršliai visuomet laikosi būriais. Nors jie ir judrūs, tačiau toli nekeliauja.
Neršia pavasarį, netrukus po ledų išėjimo iš upių, ant graužėto dugno.
Minta smulkiais dugniniais gyvūnais, kitų žuvų ikrais bei skraidančiais virš vandens vabzdžiais.
Kaip gaudyti?
Kiršlys žvejojamas nuo gegužės vidurio iki pat vandens užšalimo, jį galima žvejoti ir žiemą.
Geriausiai kiršlys kimba gegužės ir birželio mėnesiais, kai virš vandens pradeda skraidyti daugybė įvairių vabzdžių. Tuo metu rytais, o ypač pavakariais, kiršliai labai dažnai šokinėja iš vandens, gaudydami ore skraidančius vabzdžius.
Liepos ir rugpjūčio mėnesiais jis kimba kiek blogiau, tačiau vėliau vėl kimba labai gerai.
Kiršlys yra judri, vienoje vietoje ilgiau nesustojanti, labai godi ir vikri žuvis. Maisto jis ieško ištisą dieną – nuo aušros iki sutemų, tuo metu jis ir gaudomas. Pastebėta, kad šiltesnėmis dienomis kiršlys noriau masalą ima ryte ir vakare, o orui atvėsus, ir rudenį kiršlys yra aktyvesnis vidurdienį.
Masalą kiršlys ima labai energingai, staigiu judesiui nešdamas jį pasroviui. Gaudant museline, kiršlys kartais iššoka iš vandens ir ore griebia krintantį masalą.
Užkirsti kiršlį reikia švelniai ir stengtis vilkti jį plastiškais judesiais, nes kiršlio lūpos yra labai lepios ir greit plyšta. Todėl kiršlį reikia stengtis nuvarginti nepanaudojant daug jėgos. Užkirstas kiršlys bando plaukti tolyn, stengiasi pasislėpti, mėtosi į šalis ir labai vartosi, kartais iššoka iš vandens. Jeigu po visų pastangų jam nepavyksta atsipalaiduoti nuo kabliuko, tai jis išskečia pelekus ir lengvai duodasi velkamai į krantą. Kiršlį patartina imti graibšteliu.
Kiršlys nėra itin baikštus, todėl, pagavus vieną, toje pačioje vietoje jų galima pagauti ir daugiau, tačiau ši žuvis gerai mato ir yra labai atsargi. Ją gaudant, reikia gerai maskuotis ir laikytis tyliai. Kiršlio žvejojimas – tai puikus, viliojantis, teikiantis didelį pasitenkinimą sportas, tačiau tam reikia didelio patyrimo ir pasirengimo.
Natūralios kilmės masalais kiršlius gaudyti draudžiama, taip pat draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d., bei leidžiama sugauti ne mažesnius nei 29 cm ir ne daugiau nei 3 kiršlius per dieną.