Iš tiesų, teigti, kad ichtiologo specialybė nepaveikė mano žvejybos įpročių ir požiūrio į upėtakių žvejybą tikrai negalėčiau. Visgi, pomėgis upėtakių žvejybai susiformavo gerokai anksčiau, nei pradėjau dirbti šį darbą.
Daugiau nei 200 Lietuvoje prabraidytų upelių, kuriuose mokslinių tyrimų tikslais tyrėme upėtakius ir kitas lašišines žuvis leido geriau suprasti šių žuvų elgseną ir gyvenimo būdą. Tad išties galiu pasidžiaugti, kad darbo metu įgytos žinios leidžia lengviau surasti šios žuvies buveines upėse ar prognozuoti galimas jų slpėtuves. Visgi, suvilioti šią žuvį tikrai netapo lengviau.
Pirmuosius savo upėtakius pagavau Neries intakuose būdamas 13–14 metų amžiaus. Tuomet ant spiningo masalo pakibusi žvaigždžuvė atrodė kaip pasaulio stebuklas. Dabar šių žuvų gausumas Lietuvos upėse išties išaugęs ir žuvys iki 35 cm ilgio nebekelia nuostabos. Iki rekordinių Europai laimikių galbūt dar ir toli, tačiau judame teisinga kryptimi.
Upėtakius dažniausiai žvejoju spiningu, retomis išimtimis – museline meškere. Pastarosios vengiu, nes mano kaip muselininko įgūdžiai labai jau riboti, greičiausiai tai lemia ir šiuo įrankių pagaunamų laimikių dydį. Museline meškere esu pagavęs vos kelis leistino imti dydžio upėtakius ar kiršlius. Dažniausiai mano museles persekiodavo smulkūs upėtakiukai ar neūžaugos kiršliai, retai viršijantys 20 cm ilgį. Matyt dėl to ir atsisakiau šio įrankio...
Žvejodamas spiningu, kaip ir daugelis upėtakininkų, gaudau brisdamas upe prieš srovę. Naudoju ultra-light klasės (iki 12 g išmetimo svorio) 180–210 cm ilgio parabolinio linkio kotus ir nedideles beinercines riteles. Naudoju tik monofilamentinį valą, matyt, iš noro tikėti, kad mažiau pastebimas valas leis lengviau apgauti upėtakį, nors vargu ar tam yra tvirtas mokslinis pagrindimas.
Valo storis paprastai svyruoja tarp 0,16–0,20 mm. Gaudau daugiausia sukriukėmis, rečiau – vobleriais. Kartais „sutikęs“ išrankų upėtakį pasiūlau jam ir stream‘eriuką ar kokią kitą didesnę musę, prikabindamas ją ant plaukiančios skaidrios plūdės. Visgi, dažniausiai intensyviai judu upėje ir vienoje vietoje ilgiau neužsibūnu. Man rodos, kad svarbiau surasti alkaną žuvį, negu įkyriai bandyti įsiūlyti visą turimų masalų asortimentą duobėje besislepiančiam upėtakiui.
Dauguma mano naudojamų masalų yra 00–1 ar, maksimaliai, 2 numerio dydžio. Turiu tvirtą tikėjimą, kad ne masalo dydis lemia žuvies dydį. Beje, didžiausios mano Lietuvos vandenyse pagautos žuvys taip pat buvo pagautos 00 masalais. Didžiausią upėtakį prieš keliolika metų pavyko suvilioti Grūdos upės žemupyje. Jo svoris buvo 1086 g ilgis – 42 cm.
Didžiausią kiršlį prieš keletą metų teko sugauti Šalčios upėje, tiesa, žuvį paleidau ir jos svorio nežinau, tačiau ilgis Lietuvos upei tikrai buvo įspūdingas, net 45 cm. Didžioji dalis mano pagaunamų žuvų keliauja atgal į upę ir tik retomis išimtimis ar stipriai sužalojus žuvį esu priverstas ją pasiimti. Tad pagavai – paleisk principas šioje žvejyboje man tikrai nesvetimas.
Kur gaudau upėtakius? Negi norite versti mane meluoti? Kiekvienas upėtakių fanatas turi savo upelius, kurių niekuo gyvu neatskleis konkurentams. Kelis tokius Neries intakus turiu ir aš pats. Atskleisiu tik tiek, kad žvejybai dažniausiai renkuosi nedidelius Merkio, Neries ar Žeimenos upių intakus. Geriausiu sezonu žvejybai laikau gegužės–birželio mėnesius ir ypač rytines paros valandas.
Gerbiami mūsų portalo skaitytojai, jeigu turite klausimų mūsų ichtiologams – rašykite mums laiškus ar žinutes adresu info@kablys.lt arba mūsų Facebook paskyroje ir mes pasistengsime, kad į juos būtų atsakyta.