Dauguma žuvų savo spalvomis ir kūno raštu prisitaikiusios užsimaskuoti savo natūralioje aplinkoje. Sunku žolių sąžalyne įžiūrėti besislepiančią margą lydeką, ar blizgančiame vandens paviršiuje būriais blyksinčias sidabrines aukšles.
Daugumos žuvų kūnas žvelgiant iš viršaus yra tamsaus atspalvio ir susilieja su vandens telkinio dugnu, o žvelgiant iš apačios panašėja į šviesų vandens paviršių. Priedugnyje gyvenančios žuvys paprastai būna tamsesnių spalvų, o vandens storymėje plaukiojančios žuvys plaukiodamas būryje paprastai žaižaruoja šviesą atspindinčiais žvynais (pvz., seliavos ar stintos), ar spalvinimo raštu susitapatina į vientisą, sunkiai plėšrūnui identifikuojamą būrį (pvz., ešeriai). Toks spalvinis prisitaikymas leidžia „ištirpti“ aplinkoje taip išvengiant plėšrūnų, ar plėšrūnui atakuojant aukas neleidžia susikoncentruoti ir pulti vieno konkretaus individo, kas būriui išsisklaidant didina aukos pasprukimo ir išgyvenimo tikimybę.
Vienas geriausio spalvinio maskavimosi pavyzdžių – žuvų lervutės. Dauguma jų iki tapdamos mailiumi apskritai neturi pigmentacijos, todėl būdamos beveik skaidrios jos lengvai „ištirpsta“ vandenyje. Vėliau, augdamos, jos po truputį įgauna spalvą.
Iš esmės žuvų kūno spalvą lemią odoje (epidermyje – žvynuose – ir giliau esančiame koriume – tikrojoje odoje) esantys chromotoforai – įvairių pigmentų turinčios ląstelės. Spalva taip pat gali būti nulemta ir žvyno paviršiaus formuojamo rašto. Nelygus žvyno paviršius vizualiai tamsina žuvies spalvą, o lygus ją šviesina.
Nors dauguma žuvų nesunkiai geba keisti savo spalvą ar net raštą, pavyzdžiui, į tamsų ar drumstą vandenį patekusios lydekos dažniausiai tampa menkai raštuotos šviesios spalvos, nes maskuotis nuo grobio nebėra taip būtina, o skaidriame vandenyje, atvirkščiai, žuvims būdingas raštas būna ryškiai išreikštas, žuvų kūno spalvą ir raštą lemia genetinis kodas, kuris evoliucionavo priklausomai nuo aplinkos sąlygų visos rūšies evoliucijos periodu. Visgi, kartais gamta „pajuokauja“ ir mutacijos DNR grandinėje gali nulemti įvairius spalvinius ar kitokius genetinius pakitimus.
Daugelio žuvų rūšių atveju spalvą lemia pagrindinių pigmentų mišinys, tai – melanoforuose aptinkamas melaninas (dažniausiai lemiantis tamsius rudus ar juodus atspalvius), ksantoforuose randamas pteridinas (geltona spalva), eritroforuose sutinkami karotenoidai (oranžinis ar raudonas atspalvis) ir cianoforuose radami cianidai (mėlyna spalva). Paminėtinas ir odos epitelio ląstelėse (iridiocituose ir leukoforuose) aptinkamas guaninas, kuris, nors iš tiesų nėra tikrasis spalvos pigmentas, o greičiau laikytinas iš organizmo šalintina medžiaga, lemia sidabrišką žvynų švytėjimą. Pavyzdžiui, šio pigmento būna gausu lašišinių žuvų rituolių kūno paviršiuje, joms sidabruojantis prieš migruojant į jūrą.
Minėtų pigmentinių ląstelių dominavimas ar nebuvimas gali lemti žuvies albinizmą (pigmentinių ląstelių sunykimą), melanizmą (juodos spalvos dominavimą) ar kitas spalvines anomalijas. Nuotraukoje matomas Kauno marių ešerys moksliniu požiūriu yra puikus perteklinio eritroforų ir ksantoforų lastelių pigmentų odos paviršiuje pavyzdys, vadinamas ksantoforimzu.
Gerokai sudėtingiau būtų pasakyti, kas nulėmė tokią mutaciją, tačiau bijoti, kad žuvis gali būti nevalgoma ar turėtų neįprastą skonį tikrai neverta. Ji tikrai nebuvo paveikta radiacijos ar toksinių medžiagų mišinio. Tikėtina, kad tokią spalvą lėmė atsitiktinė genų mutacija, kuri stipriai įtakoja tokių žuvų išgyvenamumą. Natūralu, kad ryškia spalva pasipuošęs ešeriukas yra puikus grobis plėšrūnams, tad jam išgyventi ir užaugti išties gerokai sunkiau, nei užsimaskavusiems jo giminaičiams, todėl dauguma spalvinių mutantų retai išgyvena iki žvejams įdomaus dydžio.
Siekiant dirbtinai gauti tokią žuvies spalvą dirbtinėmis sąlygomis auginamos žuvys maitinamos karatenoidais praturtintu pašaru. Kartais spalvos mutacijas gali nulemti ir terminio šoko „seansai“ ikrų inkubacijos periodu. Visgi, gamtoje tokie reiškiniai labai reti, tad šį ešerį pagavęs žvejys išties sugavo savo „auksinę žuvelę“.