Atkuria žuvų populiaciją
Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas Valdas Gečys sako, kad dirbtiniu žuvų veisimu ir vandens telkinių įžuvinimu užsiima visos Europos šalys. Ichtiologai ir žuvivaisininkai yra nustatę, kad dirbtinis žuvų veisimas yra vienas efektyviausių žuvų išteklių palaikymo, didinimo ir atkūrimo natūraliuose vandens telkiniuose būdų.
„Žuvų ištekliai net jų neeksploatuojant atsikuria ne per vienus metus, o įvertinus žvejų mėgėjų ir kai kuriuose vandens telkiniuose specializuotos verslinės žvejybos įtaką, dirbtinio veisimo ir įžuvinimo darbus kryptingai būtina vykdyti nuolat. Žuvys veisiamos ir vandens telkiniai įžuvinami ne vien dėl žvejų mėgėjų poreikių tenkinimo, yra labai svarbi gamtosauginė funkcija, turinti neįkainojamą šių žuvų populiacijų atkuriamąją ir išliekamąją vertę, užtikrinant bioįvairovę“, – sako jis.
V. Gečio teigimu, dirbtinio veisimo dėka atsistato lašišų, šlakių, margųjų upėtakių ištekliai Lietuvos upėse, mat dar visai neseniai lašišos buvo įrašytos Lietuvos raudonojoje knygoje. Kitas pavyzdys, sako Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas, – unguriai, kurių gausumas ir sugavimas vidaus vandenyse buvo gerokai sumažėjęs. Anot jo, pačios šios žuvys vidaus vandenyse nesiveisia. Panaudojus Europos Sąjungos paramą, nuo 2010 m. vėl vykdomi ungurių įžuvinimo darbai ir tai, sako pašnekovas, yra vienintelė galimybė mūsų upėse ir ežeruose turėti ungurių.
Kasmet įžuvinama milijonais jauniklių
Žuvivaisą valstybiniuose vandens telkiniuose organizuoja Žuvininkystės tarnyba. Kada ir kur vyks įžuvinimas sprendžiama remiantis žuvų ir vėžių įveisimo į valstybinius vandens telkinius ir žuvų ir vėžių gaudymo žuvivaisai programomis bei mokslininkų teikiamomis rekomendacijomis.
„Šiuose planuose išvardinami visi įžuvinti numatomi valstybiniai (neišnuomoti) vandens telkiniai, visos žuvų rūšys, amžius, žuvų ir vėžių kiekiai. Žuvivaisos planuose įvardijamos ir saugomos, retos žuvų rūšys, įrašytos į saugomų žuvų ir vėžių rūšių sąrašus, taip pat saugomos Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos bei įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą“, – pasakoja V. Gečys.
Jo teigimu, dirbtino veisimo dėka įžuvinamos lydekos, starkiai, vėgėlės, lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai, kiršliai, ūsoriai, skersnukiai, aštriašnipiai eršketai, unguriai, linai, ežeriniai sykai, seliavos, šamai, pačiažnypliai vėžiai.
Žuvys veisiamos keliuose Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento gamybiniuose skyriuose: Vakarų regiono žuvivaisos skyriuje Rusnėje (Šilutės r.), Pietų regiono žuvivaisos skyriuje Simne (Alytaus r.) ir Laukystoje (Kaišiadorių r.), Rytų regiono žuvivaisos skyriuje Trakų Vokėje (Vilniaus m.), Meškerinėje (Švenčionių r.). Žuvivaisos ir žuvų gaudymo planų įgyvendinimą kuruoja Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos departamento Žuvų išteklių atkūrimo skyrius (Vilniaus m.).
„Remiantis patvirtintais planais, kasmet į vidaus vandenis (vidutiniškai 230–240 vandens telkinių, iš kurių 134–140 yra ežerai, 70 – upės, 30–33 tvenkiniai) įžuvinama 8–12 milijonų žuvų jauniklių. Vadovaujantis patvirtintu valstybiniu žuvų ir vėžių gaudymo žuvivaisai einamaisiais metais planu, pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotus leidimus specialiajai žvejybai žuvivaisos tikslais vykdomi sterkų, vėgėlių, vėžių, lašišų, šlakių, ūsorių, kiršlių gaudymo darbai.
Specialioji žvejyba vykdoma vadovaujantis Specialiosios žvejybos vidaus vandenyse tvarkos aprašu. Jo pagrindu Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymu patvirtintas specialios žvejybos organizavimo tvarkos aprašas. Dalį žuvų reproduktorių užauginama Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose skyriuose. Vykdant žuvivaisos darbus, griežtai vadovaujamasi Žuvivaisos valstybiniuose vandens telkiniuose taisyklėmis“, – paaiškina Žuvininkystės tarnybos atstovas.
Privačius ir išnuomotus vandens telkinius, remiantis atskirais patvirtintais planais, įžuvina šeimininkai – vandens telkinių savininkai ar nuomininkai.
Daugiausiai paleidžiama plėšrių žuvų
Valdas Gečys sako, kad žuvys įžuvinimui, žuvų motininių grupių formavimui, pardavimui (jei lieka nuo užduočių) veisiamos ir auginamos Žuvininkystės tarnybos gamybiniuose žuvivaisos skyriuose. Žuvys auga tvenkiniuose ir šiuolaikiškose moderniuose uždarose vandens apytakos baseinuose.
Anot jo, auginimo laikas priklauso nuo metiniame plane patvirtintų amžinių grupių, tai dažniausiai žuvų jaunikliai iki vienerių metų. Dažniausiai įžuvinama žuvų šiųmetukais (vienvasariais) ir paaugintomis lervutėmis, tik seliavos įžuvinamos lervučių stadijoje.
Pašnekovas pasakoja, kad daugiausiai vandens telkiniai įžuvinami plėšriomis žuvimis: lydekomis, starkiais, vėgėlėmis, šamais. Jos sudaro apie 80–85 proc. viso įžuvinimui skirto žuvų kiekio. Į upes ir ežerus žuvys, remiantis patvirtintomis metodikomis, paleidžiamos pavasarį ir rudenį.
„Tai suprantama, nes žiemą visos žuvys patirtų šoką ir nugaištų, nors, pavyzdžiui, vėgėlės žuvinamos labai ankstyvą pavasarį. Įžuvinimo laiką lemia ir kiekvienos žuvų rūšies biologinė prigimtis“, – priduria Žuvininkystės tarnybos Žuvų išteklių atkūrimo skyriaus vedėjas.