Šioje vietoje, tradiciškai, turbūt būtų galima pakeiksnoti dalyvių neaktyvumą, parodos organizatorių nesugebėjimą jų prikviesti, lankytojų abejingumą. Nostalgiškai padūsauti ir graudžiai pavirkauti, prisiminus kadaise vykusias žvejų parodas. Ir tuo ramiai užbaigti šį rašinį. Bet mes šį kartą nueisime kitu keliu. Pakalbėsime apie šią parodą bei, apskritai, apie parodų reikšmę meškeriotojų bendruomenei. Bei atarsime, ko reiktų, kad kasmetinė paroda taptų neatsiejama mūsų meškeriotojų kultūros dalimi.
Bet pradėkime nuo šios parodos apžvalgos. Jeigu turite laiko – pažiūrėkite netrumpą mūsų sukurtą video ir pamatysite viską savo akimis. Jei ne – pabandysiu trumpa surašyti savo įspūdžius.
Pirmas su žvejyba susijęs objektas, kuris mus pasitiko įžengus į parodą buvo didelis baseinas. Apie kurį vaikštinėjo keletas vaikų ir jų tėvelių, ir su dideliu entuziazmu, pasiėmė muselines meškeres, švaistė muselinius valus. Šalimais vaikštinėjo lietuviškos muselinės guru – Ernestas Keturka, su atžala ant pečių ir mokė jaunimą užmetimo paslapčių.
Nors netoliese buvo muselinės.lt stendas, tačiau dėmesio centre buvo baseinas ir muselinės meškerės. Ir ne atsitiktinai – Ernesto teigimu, šių metų ir apskritai jų kompanijos parodos akcentas – bendravimas su žmonėmis, ypač jaunimu. Muselinės, kaip žūklės būdo propagavimas ir būsimų klientų auginimas. Tam ir reikalinga paroda, kad galėtum gyvai pabendrauti, kiekvienam norinčiam parodyti šio žūklės būdo žavesį.
Kad tai veiksminga, įsitikinau, mūsų pokalbio metu bent tris kartus gavęs su museliniu pavadėliu per viršugalvį nuo jaunųjų entuziastų, mat kalbėjomės per daug arti baseino.
Keliavome toliau, kur vėl teko sustoti prie kito baseino. Kur kolega Saulius Vigraitis kartu su keletu žiūrovų kilnojo žieminė meškerę ir spoksojo į didelį ekraną, kuriame atnaujintas ir „Chirp“ funkciją praturtintas „Deeper“ echolotas piešė po vandeniu esančios blizgės judesius. Iš tiesų smagu matyti lietuvių gamintojus parodoje. Juo labiau – pakankamai žymius visame pasaulyje. Vidmantas Bakas, pardavimų Baltijos šalyse vadovas iš tiesų šauniai papasakojo „žmonių kalba“, kas yra tas „chirp“ ir ką jis duoda. Galite jo pasakojimą pamatyti video įraše- perpasakoti nėra prasmės.
Tiesiai iš „Deeper“ keliavome pas kitus lietuvių gamintojus – Kaune įsikūrusią kompaniją „Apettito bait“, besispecializuojančią vadinamųjų „valgomų“ minkštųjų masalų gamyboje. Paskutiniu laiku jų retai pamatysi žūklės parduotuvėse. Pasak šios kompanijos vadovų, jie daugiau orientuojasi į kur kas didesnes užsienio rinkas, o lietuviams gamina tik pagal atskirą užsakymą. Matyt, savame krašte pranašu būti sunku. Bet visgi, visose parodose dalyvauja ir dalyvaus.
Įspūdingiausia žvejybos reikmenų prasme (ir be konkurencijos) atrodė bait.lt stendas. Galybė japoniškų spiningų, ričių, valų, masalų. Tikra Tekančios saulės šalies ambasada! Masalus galėjai išbandyti šalia esančiame baseine, papurtyti spiningus, pasukinėti rites bei, žinoma, gauti atsakymą į savo klausimus.
Mano buvimo metu trys ar keturi šios kompanijos konsultantai vos spėjo suktis. Ir vos ne vos kompanijos vadovą Dmitrijų ištraukiau iš klientų rato pokalbiui. Pasak jo, parodoje jis dalyvavo ir dalyvaus, nes tai patogi vieta betarpiškai pabendrauti su klientais, išgirsti jų nuomonę, poreikius. Paroda tam ir yra, kad atrastum žmones, o žmonės atrastų tave. Tiesioginių pardavimų prasme paroda tikrai neatsipirks. Bet, jeigu žiūri plačiau, jei galvoji apie ateitį, o ne gyveni tik šia diena, tai dalyvavimas yra būtinas
Ketvirtas stendas „Kayak Shop“ traukė visų dėmesį daugeliui mūsų dar neįprastomis plaukiojimo priemonėmis – žvejybiniais kajakais. Dalis jų buvo įprastiniai, bet dauguma – sukomplektuoti su elektriniais varikliais, meškerių ir echolotų laikikliais, kitais priedais. Tai paliko įspūdį.
Vakaruose žūklė iš kajakų yra nepaprastai populiari – jei seniau ja kliedėjo daugiausia amerikiečiai ir kanadiečiai, tai dabar dėl jos alpsta skandinavai. Nenustebčiau, kad po metų, dviejų ši mada užgriūtų, kaip lavina, ir Lietuvą, nes žūklės iš kajakų sportiškumo ir patogumo (kajakui vežti nereikia priekabos, paruoštų nusileidimo vietų, kažkokio specialaus garažo ir t.t) niekaip nepaneigsi. Kas pabandė – jų atgal į kokią pripučiamą valtį nenuvarysi ir su šautuvu.
Paskutiniai parodos dalyviai buvo dar viena valčių ir laivų kompaniją. Kadangi apsilankymo parodoje metu nepavyko surasti konsultanto, kuris galėtų kažką papasakoti – juos galite pamatyti tik vaizdo medžiagoje...
Kokios mintys kilo pamačius šių metų parodą? O gi tai, kad mums, mirk gyvenk, reikia kasmetinio renginio, kur galėtų susiburti dauguma mūsų gamintojų ir prekybininkų, parodyti savo naujienas. O atvykę dalyviai ne tik jas pamatyti, bet ir sudalyvauti kultūrinėje programoje. Parodos jau seniai nustojo būvę tik parodomis, o tapo bendraminčių susibūrimo vieta bei, apskritai, pomėgio populiarinimo būdu.
Per jas vyksta konferencijos, įvairūs pristatymai. Jeigu galvojame apie ateitį ir norime, kad, natūraliai ar nenatūraliai, mažėjant gyventojų skaičiui susidomėjimas meškeriojimu nemažėtų – reikia šia linkme ir dirbti, vilioti jaunimą. O žiūrint verslo požiūriu – augintis savo klientą. Kitaip jį nuvilios kiti užsiėmimai, kurių tik daugėja ir daugės.
Tai pat paroda yra vienijimosi ir jungimo centras, kur susibūrę verslo subjektai ir visuomenininkai turi galimybę pabendrauti gyvai ir betarpiškai. Ir galbūt – pamynus vidinius nesutarimus, smėlio dėžės lygio problemas nutarti dėl kai kurių dalykų vienytis ir veikti kartu. Menkių draudimo istorija yra geriausias pavyzdys ir pamoka, ko galime tikėtis, neveikdami kartu ir negindami bendrai savo interesų.
Negaliu nepritarti kolegos Sauliaus Vigraičio išsakytoms mintimis, kad, galų gale, atėjo laikas visiems prekybininkams ir gamintojams vieną kartą susiburti krūvon ir pasakyti – mums reikia parodos. Bent vieno renginio metuose, kur galėtume susiburti ir save parodyti. Kur dalyvautume visi. Nes kai dalyvausime visi – tai ateis ir daug žmonių.
Kuo mes esame blogesni už latvius ar lenkus, turinčius savo parodas. Kodėl medžiotojai, kurių yra gerokai mažiau, sugeba užimti visą aukštą, o mes – vos pusę salės?
Mano nuomone, parodų požiūriu esame papuolę į užburtą ratą. Daug parodų dalyviai nedalyvauja dėl to, nes netiki, kad ateis daug žiūrovų. O žiūrovai nedalyvauja, nes netiki, kad bus daug dalyvių. Kasmet ši tendencija tik stiprėja. Mes, žiniasklaida, rašydama neigiamai ir konstatuodami, kokia buvo prasta paroda ir kiek mažai joje dalyvavo dalyvių (ypač lygindama, kiek mažiau buvo nei pernai), tik padedame įsukti šį ratą.
Kaip iš jo išeiti? – sakyčiau, o gi visiems daryti priešingai. Dalyviams susitarti ir dalyvauti, žiniasklaidai – savo iniciatyva anonsuoti renginį iš anksto ir perduoti gerą žinią, o meškeriotojai ir patys ateis, jei matys, kad yra dėl ko eiti. Parodos organizatoriams – pasiūlyti geras kainas, įvertinant kiek naudos būtų, jei dalyvių būtų daug, bei pagalvoti, kaip į parodą sutraukti daugiau žmonių. Užtektų vienos sėkmingos parodos ir užsikurtų gerasis ratas, susikurtų puiki tradicija.
Viešnagės parodoje pabaigoje susitikau su parodos organizatoriais – „Litexpo“ rinkodaros vadove ponia Inga Jurčiene. Paklausta, kodėl, jos nuomone, žvejai taip negausiai dalyvauja šioje parodoje, ji diplomatiškai sakė, kad jų komanda organizuoja tokį renginį pirmą kartą ir galbūt neturėjo visų kontaktų arba gavusi juos – pakvietė žvejų atstovus per vėlai.
Truputį vėliau, įsikalbėjus, patvirtino, kad su kitais dalyviais – paprasčiau, nes dauguma jų turi jas vienijančias asociacijas, kurios pačios suinteresuotos dalyvavimu parodoje ir daug pagelbėja, renkant dalyvius. Tuo tarpu žvejai nėra organizuoti, nelabai yra su kuo šioje vietoje kalbėtis ir dėl to juos suburti sunkiau.
O dėl kitos parodos esu beveik optimistas. Kalbėdamas su kolegomis, šios srities žurnalistais jutau, kad visiems ši situacija, kad nesugebame suburti nė vieno bendro renginio per metus, jau lenda per gerklę. Panašią nuomonė girdėjau ir iš nemažos dalies žūklės prekybininkų ir gamintojų. Gal iš tiesų atėjo metas nebesiguosti, o pradėti veikti?
