Netrukus baigsis ilgais lauktas lydekų gaudymo draudimo periodas. Ir tada pasipils, kaip iš gausybės rago, po ežerus ir tvenkinius, valtys ir valtelės, prigužės pilnos pakrantės spiningautojų, ištroškusių ilgai laukto lydekų kibimo... Nors, ne paslaptis, kad ir šiuo metu dalis „spiningautojų“ jas sėkmingai gaudo, apsimesdami begaudą ešerius, o pagavę margašonę ją išsišiepę paleidžia atgal į vandenį. Na... bet tai jau kito straipsnio tema. Grįžkime prie dryžuočių.
Taigi, ešeriai ir vėl lieka nuskriausti – juos visada galima žvejoti. Net ir per lydekų nerštą. Ar ešerys – vertinga žuvis? Daugelis išprususių meškeriotojų pasakys – taip. Ešerys ne tik puikus vandenų „sanitaras“, neleidžiantis per daug išbujoti karpinių žuvų šeimos atstovams, bet ir itin geidžiamas meškeriotojų laimikis. Juk, be lydekos, dryžuotieji plėšrūnai yra vienas iš pagrindinių spiningautojo „taikinių“ stovinčio vandens telkiniuose. Argi šis „plėšikas“ nenusipelno kelių mėnesių ramybės?
Kiti meškerės broliai teigs, kad ešerių knibždėte knibžda visose mūsų krašto upėse, ežeruose ir tvenkiniuose ir kokio velnio mums juos reikia saugoti? Bet ar galima juos vadinti tikrais ešeriais? Dažniausiai tai būna vos už sprindį didesni ešeriukai, susispietę pakrantės žolynų tankmėje. Ar jie labai vilioja prakutusius spiningautojus – tikrai ne. Visi ieško didelių kuprių, besislapstančių ties povandeniniais skardžiais ir kerais. Tokiems dryžuočiams užaugti yra reikalingas nemažas laiko tarpas. Ešeriai priskiriami prie lėtai augančių žuvų. Norint pasiekti 15–28 cm ilgį, 70 – 500 g svorį, dryžuotiesiems plėšrūnams reikia augti mažiausiai 4 – 9 metus.
Kaip žinote, Lietuvoje nėra dviejų skirtingų ešerių rūšių. Tiesiog vieni savo gyvenimo pradžioje pasirenka kiek taikesnį gyvenimo būdą ir minta įvairiais bestuburiais, tuo tarpu kiti ima beatodairiškai ryti savo gentainius. Pastarieji dažniausiai ir išauga iki legendinių „kuprylų“.
Tačiau tiek vieniems, tieks kitiems reikalingas gausus ir sėkmingas nerštas.
Bet ar mes, meškeriotojai, galime prie to kažkaip prisidėti? Tikrai taip. Leiskime dryžuočiams nekliudomai brandinti ikrus ir pienius, o vėliau – ramiai neršti. Nepamiklinę kelis mėnesius spiningo mėgstamoje „baloje“ tikrai nenumirsime, o gamta mums atsidėkos ateityje, gausindama savo natūralius išteklius be jokių dirbtinių žuvinimų ir įžuvinimų.
Kokios galėtų būti konkrečios datos, draudžiančios gaudyti ešerius, reikėtų teirautis mokslininkų ichtiologų. Tačiau, žinant, kad dryžuotieji neršia iš kart po lydekų – draudimo periodas kažkiek būtų panašus.
Tam, kad mano vieno balsas neskambėtų tyruose, dalinuosi kelių gerai žinomų Lietuvos spiningautojų nuomone šiuo klausimu.
Andrius Urbonas
Panevėžio krašto spiningautojas, ilgametis „Lietuvos Spiningautojų Lygos“ organizuojamų varžybų dalyvis:
„Tikrai pritarčiau tam, kad ešeriai, kaip ir lydekos, turėtų ramų neršto periodą. Tada ateityje galėsime džiaugtis gražiais ir gausiais ešerių laimikiais“.
Aidas Jukša
Jau 24 m. dalyvaujantis įvairiose spiningavimo varžybose Lietuvoje, „LSL“ narys.
„Taip pat pritarčiau tokiam draudimui gaudyti ešerius nerštiniame ir prieš nerštiniame laikotarpyje. Pasisakyčiau net dar griežčiau. Mano nuomone, reikėtų įvesti ir galimo pasiimti ešerio dydį. Tai galėtų būti pvz., 20 cm riba“.