Kodėl žuvys kimba, o kodėl – ne?

Kai žuvys gerai kimba, kai meškeriotojas grįžta iš ežero ar nuo upės su petį sveriančiu krepšiu, jis retokai susimąsto apie žūklės sėkmę nulėmusias priežastis. Teisybė, atsimenama metų ir dienos laikas, kai žuvys geriausiai kibo, kokį masalą jos griebė. Atsimenama ir vieta, kur kibo didžiausios žuvys, netgi koks oras buvo. Tačiau kuri šių sąlygų buvo svarbiausia, dėl to tūlas žvejys sau galvos nekvaršina.

Visai kas kita, kai tas pats meškeriotojas, tuos pačius masalus vartodamas ir, atrodo, tokiu pat metu ir tokiu pat oru, toje pačioje vietoje žvejodamas, nieko arba beveik nieko nesugauna. Nesėkmė priverčia susimąstyti. Ir tokiu atveju dažniausiai prisimenama apie atmosferos slėgį, jo įtaką žuvų elgsenai, o tuo pačiu ir jų mitybai, vadinasi, ir kibimui.

Ichtiologijos knygose, žvejo vadovuose lietuvių kalba šie klausimai lig šiol nuodugniau nebuvo gvildenami. Tačiau daug žvejų, taip pat ichtiologų spėja, kad, be ki­tų faktorių, turinčių įtakos žuvų kibimui, atmosferos slėgis čia vaidina svarbiausią vaidmenj. Pastovus slėgis – žuvys gerai kimba. Staigūs slėgio pakitimai atneša meš­keriotojui vien nesėkmę.

Užsienio ichtiologų bei žve­jybos specialistų para­šytose knygose apie atmosferos slėgio įtakai žuvų kibimui skiriama daug vietos. Minske išleistame A. Žicharlovo žvejo žinyne rašoma:

„Staigūs atmosferos slėgio pokyčiai ta ar kita kryptimi žuvis slegia. Tačiau jų elgsena įvairiuose vandens telkiniuose gali būti visai kitokia. Viskas pareina nuo konkrečių vietos sąlygų”.

O štai kokios nuomonės šiuo klausimu yra G. Nikolskis:

„Atmosferos slėgio pakitimai, be abejonės, turi įtakos žuvų elgsenai, ypač kai slėgis staigiai krinta. Žuvų „savijauta” tokiu atveju prastėja. Jos mažai maitinasi arba visai nesimaitina… Jeigu slėgis ilgai „šokavo” – tai buvo didesnis nei norma, tai mažesnis, sunku tikėtis, kad kibimas bus geras, iš kario nusistovėjus normaliam slėgiui. Būtina, kad jis taptų pastovus”.

Tačiau kyla klausimas, kodėl, kokiais slėgio pakitimų intervalais žuvų „savijauta“ prastėja ir jos nustoja maitintis, ir kodėl griežta žuvų permaina pastebima slė­giui staigiai mažėjant, o ne staigiai didėjant? Be to, ar neturi čia įtakos ir kiti faktoriai? Labai abejotina, kad žuvys aktyviai maitintųsi ir gerai kibtų tik esant pastoviam normaliam slėgiui. Štai pas mus normalus vidutinis slėgis 750 – 752 milimetrai (1000 – 1002 milibarų). Toks slėgis kiek ilgiau išsilaiko ne taip jau dažnai. Tačiau žvejai puikiai žino, kad žuvys gerai kimba ir tada, kai barometras pastoviai rodo ir visai kitokį slėgį ir netgi esant nepastoviam orui, jeigu tik netrukdo ko­kios nors kitos oro sąlygos.

Įdomius žuvų stebėjimus aprašo V. Sabunajevas Leningrade išleistoje knygoje. Autorius rašo:

„Yra žuvų tarsi barometrų. Vijūnai, šližiai, lynai, ilgai gyvenę akvariume, prieš darganą pradeda nerimauti, kas minutę iškildami į paviršių”.

Tačiau autorius abejoja, ar būtent atmosferos slėgis turi didžiausios įtakos žuvų elgsenai, nes, jo nuomone, netgi į nedidelius vertikalius vandens sluoksnių poslinkius žuvys daug jautriau reaguoja nei į pačius didžiausius barometro pakitimus. V. Sabunajevas į stiklinį cilindro formos indą suleido vijūnų ir šližių.

Žuvys buvo ramios ir su apetitu maitinosi netgi tada, kai siurbliu oro slėgis būdavo padidinamas arba sumažinamas 30 – 40 mm gyvsidabrio stulpelyje. Remdamasis šiais stebėjimais, o taip pat tuo, kad kai kurios žuvys, kaip šamai, karpiai, nors vabzdžiais ir neminta, bet prieš lietų pakyla į vandens paviršių, knygos autorius daro išvadą, kad žuvys jaučia ne slėgio pakitimus, bet kažkokius kitus atmosferos pokyčius: oro temperatūros, šviesos, vėjo greičio, bangavimo, o galbūt dar kitus, mums nežinomus atmosferos reiškinius.

Įdomius žuvų stebėjimus žiemą atliko biologijos mokslų daktaras V. Cvetkovas, apie kuriuos jis rašė žurnale „Rybovodstvo i rybolovstvo”.

„Didžiausi laimikiai būna tada, kai slėgis dvi tris dienas nekinta arba lėtai mažėja. Ir priešingai, laimikiai staigiai sumažėja, kai slėgis per vieną ar dvi dienas čia didėja, čia mažėja”.

Žuvų reakciją į atmosferos slėgio paki­timus straipsnio autorius sieja su žuvų plaukiojimo manieros pokyčiais. Kaip žinia, dujų tankis plaukiojamojoje pūslėje šimtus kartų mažesnis nei vandens tankis. Padidėjus išorės slėgiui, dujos plaukiojamojoje pūslėje susitraukia, slėgiui sumažėjus – išsiplečia. Kinta pūslės apimtis – kinta ir žuvų plaukiojimo maniera. Jos tai kyla į paviršių – slėgiui krintant, tai nyra į dugną – slėgiui kylant. Žuvys tokiu atveju daugiau ar mažiau patiria deguonies stygių.

V. Cvetkovas rašo, kad krintant slėgiui, karšiai, kuojos, ešeriai paly­ginti greitai išsivaduoja nuo dujų pertekliaus plaukiojamojoje pūslėje, o slėgiui kylant, normalus dujų kiekis atstatomas labai lėtai. Būtinybė čia didinti dujų kiekį plaukiojamojoje pūslėje, čia jį mažinti apsprendžiama staigių slėgio svyravimų. O tai savo ruožtu ir sukuria netinkamas sąlygas, turinčias įtakos žuvų kibimui.

Tai ypač pastebima žiemą. Kai kurioms žuvims žiema – ypač sunkus išbandymų metas: krinta vandens temperatūra, sumažėja deguonies kiekis, nuskursta mitybos bazė.

Tačiau visi autoriai, stebėję žuvis kintančiomis atmosferos slėgio sąlygomis, daro labai atsargias išvadas, nes dar toli gražu ne visos paslaptys atskleistos, ne visos gamtos mįslės įspėtos. Juk dažnai būna ir taip. Daugeliui meškeriotojų žuvys suvis nekimba, o vienas kitas žvejys, tą pačią dieną tupinėjęs ant to paties ledo, džiaugtasi gražiais laimikiais.

Pavasarį, vasarą ir rudenį, kai, nusimetę ledo šarvus, banguoja laisvi vandenys, žuvų elgsenai ir jų kibimui turi įtakos la­bai daug faktorių – metų ir paros laikas, mitybos bazė, vandens lygis, jo skaidrumas (žinoma, ir švarumas), meteorologinės sąlygos ir visų pirma – vandens temperatūra, taip pat rūšinė žuvų ir kitų gyvūnų sudėtis. Visi šie faktoriai taip susipynę, kad net sunku kurį nors išskirti, juo labiau kad dar neištirta visų jų įtaka žuvų elgsenai ir kibimui.

Žinoma, skaidrėjant vandeniui, kylant jo temperatūrai, žuvys tampa aktyvesnės. Jos maisto ieško ne tik prie dugno, bet ir kituose vandens sluoksniuose. Žolių sąžalynuose ar šalia jų šmirinėja kuojos, raudės, karšiai, lynai, meknės. Todėl ir žvejui dabar daug lengviau aptikti žuvis.

O kaip vis dėlto šiuo metu veikia žuvis atmosferos slėgis, jo pakitimai?

Daug stebėtojų linkę spėti, kad ir šiuo metų laiku atmosferos slėgis turi įtakos žuvims, tuo pačiu ir jų kibimui. Tačiau tai nėra svarbiausias faktorius. Daug didesnės įtakos, nei atmosferos slėgis, žuvims šiuo metu turi vandens temperatūra. Pavyzdžiui, buvo atlikti lydekų tyrimai Volgos deltoje. Buvo nustatyta, kad lydekos intensyviausiai maitinosi esant tokiai vandens temperatūrai, kokia būna pavasarį ir rudenį. Astrachanės meteorologijos stoties duomenimis, atmosferos slėgis tais metais buvo labai nepastovus, tačiau tai neturėjo didesnės įtakos lydekų mitybai.

Iš ilgamečio patyrimo meškeriotojai žino, kad kai kada ir pabjurus orams, be abejonės, ir atmosferos slėgiui kintant, žuvys gerai kimba.

Mano pažįstamas mokytojas iš Sudeikių sakydavo:

Prastas oras – mano oras. Tik pradeda purkšti lietus – aš ir į ežerą.

Iš vaikystės atsimenu seną žvejį, savo mokytoją. Jis dažniausiai iš žūklės grįždavo šlapias, permerktais drabužiais, bet visada linksmas, nes žvejo „terba“ niekada nebūdavo tuščia, Jis ir man sakydavo:

Kas iš ežero sausas pareina, tas be žuvies pareina.

Paprastai žuvys laikinai nustoja kibusios, kai slėgis staigiai ir pastebimai krinta 5 – 10 milimetrų žemiau nei norma.

Kai kada ir „mirtinos tylos” dienomis žuvis užkimba, dažniausiai prie pat dugno. Tačiau kimba labai vangiai, ir pačios žuvys atrodo tartum leisgyvės.

Geografijos mokslų daktaras P. Astapenka rašo:

Kaimo žmonės žino, kad prieš ilgas darganas, kurios žada artėjantį cikloną, o tuo pačiu ir didelį slėgio kritimą, šuliniuose, tvenkiniuose, versmėse pakyla vandens lygis; grioviuose, pelkėse kyla burbulai, girdėti kliuksėjimas; sklinda aštrus kvapas tose vietose, kur pūva lapai, žolė ar vandens augalai.

Jeigu šį slėgio mažėjimą lydi tokie gamtos reiškiniai, galima spėti, kad žuvys jaučia artėjantį blogą orą, ir ryšium su tuo pakinta jų elgsena. Ši hipotezė dabar jau mokslininkų patvirtinta vijūnų pavyzdžiu. Pagaliau ir seni meškeriotojai sako, kad, nustojus žuvims kibti, lauk darganų.

Taigi, atmosferos slėgis Neptūno karalystės gyventojams turi nemažos įtakos, beje, kaip ir kiti gamtos reiškiniai. Tačiau žuvys, kaip ir kiti gamtos gyvūnai, sugeba prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų. Ne tokie baisūs joms, matyt, ir atmosferos slėgio pakitimai, kai kitos gamtinės sąlygos būna normalios. Todėl meškeriotojas, nenorėdamas grįžti tuščiomis iš žūklės, turi būti labai pastabus.