Tačiau dar vis pasitaiko, kad šiuos malonumus sudrumsčia nelaimingi atsitikimai. Labai gaila, kad vien dėl neatsargumo kasmet nuskęsta žmonių. Todėl, galvodami apie būsimus žiemos žūklės malonumus, neturime pamiršti, kad, žengdami pirmą žingsnį ant gruodžio ledo, turime būti labai atsargūs.
Kad išvengtume nelaimės, neturime pamiršti svarbiausių saugaus elgesio ant pirmojo ledo taisyklių. Apie jas jau esame rašę anksčiau, bet nepakenks, jei dar kartą jas prisiminsime, juo labiau, kad kasmet į poledinę žūklę pirmą kartą išeina naujų meškeriotojų.
Taigi, prisiminkime, kad į ežerą galima eiti tik tada, kai ledas ne plonesnis, kaip penki šeši centimetrai. Per atodrėkius ir tokio storio ledas dar pavojingas. Būtina su savimi turėti smaigus. Nepatartina eiti į žūklę vienam. Traukdami būreliu, eikite ledu atsitraukę vienas nuo kito per penkis šešis žingsnius.
Kiekvieno žvejo kuprinėje ar dėžėje turi būti nors dešimt (dar geriau penkiolikos) metrų ilgio virvutė, kurios viename gale užrišama kilpa, o prie kito galo pririšamas svarelis. Pirmu ledu einame mažais žingsniais, vilkdami kojas, lyg ir čiuoždami. Dėžė ar kuprinė nešama rankose.
Ne visur ežere ledas būna vienodai storas ir stiprus. Atsiminkite, kad lygus, permatomas, o giliose vietose tamsus ledas stipresnis nei pilkas ar balkšvas, korytas. Stipresnis ledas užsitraukia tada, kai šąla giedru oru, o silpnesnis - sningant.
Silpniausias ledas paprastai būna prie žolių, šaltinėtų vietų, povandeninių srovių, saulės atokaitoje, upelių žiotyse ir ten, kur dugnas labai dumblėtas.
Ypač atsargiems reikia būti, kai traškant ledui pasirodo vanduo. Tada būtinai reikia grįžti į krantą. Po žūklės iš ežero geriausiai grįžti tomis vietomis, kur mažiausiai švietė saulė, kur ilgiau ant ledo šešėlį metė medžiai.
Įlūžusiam bičiuliui, reikia numesti virvę ir padėti jam išsiropšti iš aketės, o pastarasis, smaigais smeigdamas į ledo kraštus, turi stengtis iškelti iš vandens kojas ir kūliais verstis toliau nuo aketės.
Pažvelgę į žuvų kibimo lentelę, matome, kad gruodis nėra labai dosnus žvejams mėgėjams. Tačiau žiemą kiekviena, kad ir nedidelė, sugauta žuvytė – didelis džiaugsmas, nes, kaip sakoma, žiemos kuoja ar plakis vasaros karšį atstoja.
Neužšalusiuose vandens ruožuose, duobėse, kur lėta upės srovė, dar ir dabar plūdinėmis meškerėmis, užnėrus ant kabliuko slieką ar vabzdžio lervą, galima sugauti gražių kuojų.
Ir neužšalusiuose ežeruose galima susigauti kuojų, taip pat plakių. Ramiomis šiltesnėmis dienomis šias žuvis geriausia gaudyti avižėlėmis. Masalas – slieko gabaliukas, uodo trūklio lervos.
Ežerams užšalus, kuojos gerai kimba beveik visą pirmą mėnesį. Kaip žinia, kuojos mėgsta būriuotis. Tačiau ypač į didelius būrius jos susimeta vėlų rudenį ir žiemą. Todėl, aptikus šių žuvų susitelkimo vietą, jų galima sugauti gana daug. Dabar kuojos laikosi toliau nuo kranto, kur yra dugno nelygumų, duburių ir susmegusių vandens augalų. Tačiau kuojų galima sugauti ir prie pat krašto žolių arba netgi išgręžus aketę žolėse.
Daugiausia meškeriotojų dabar kuojas gaudo avižėlėmis, masalui vartodami uodo trūklio lervas. Tačiau nereikia pamiršti ir žieminės plūdinės meškerėlės, taip pat mažų sliekučių ar jų gabaliukų. Ir dabar sliekų nesunku susirasti prie šaltinių. Ir avižėlėms, ir meškerėms vartojamas labai plonas valas – 0,1 – 0,15 milimetro skersmens. Juo mažesnis kabliukas, juo jis geresnis.
Meškeriojant avižėle ji paprastai nuleidžiama prie pat dugno, paskui lėtai žvyruojant į šalis keliama į viršų, maždaug 20 –30 centimetrų. Po neilgos pauzės ji vėl nuleidžiama prie dugno. Šitaip pakartojama kelis kartus. Jeigu žuvis nekimba, avižėlė pakeliama dar aukščiau. Nepamirškime, kad kai kuriomis dienomis kuojos kimba prie dugno, o kai kada – po pat ledu. Ir žiemą, kaip ir vasarą, patartina kuojas jaukinti uodo trūklio lervomis, susmulkintais sliekais, duonos, batono trupiniais.
Šitaip gaudant kuojas, dažnai užkimba ir plakis, o kai kada ir karšis, nors šios žuvys paprastai laikosi giliau, ir jos daug geriau kimba žiemai baigiantis ir pavasarėjant.
Ešeriai gaudomi avižėlėmis ir žieminėmis blizgutėmis. Blizgiaujama toliau nuo krašto, tačiau geriau prie seklumų, šalia duobių, dugno šlaitų, kur yra paskendusių kelmų, medžių šakų, akmenų. Aptikus ešerių būrį, jų vienoje vietoje galima sugauti daug. Patartina vartoti nedideles baltas blizgutes. Ant blizgutės dar užkabinama žuvies akis, sliekas arba žuvies gabaliukas.
Blizgė nuleidžiama ant dugno, paskui keliama į viršų ir vėl nuleidžiama prie dugno. Kai kada ešerys blizgę griebia tuoj pat jai paklius nuo dugno. Apskritai reikia gerokai pamankštinti ranką, kol išmokstama gerai blizgiauti. Geras blizgės žaidimas dažnai ir nulemia žūklės sėkmę.
Ešeriai daug geriau kimba giedru šaltoku oru. Todėl pabjurus orui, užėjus drangai, patartina pakeisti ešerinę blizgę lydekine. Lydekos visada geriau kimba apsiniaukusiomis dienomis, sningant, per pūgas. Pirmomis dienomis, užšalus ežerams, lydekos dar laikosi arčiau krašto, prie žolių, meldynų.
Visą žiemą kimba starkiai. Tačiau geriausiai jie ima blizgę tik užšalus ežerams ir vėliau, žiemos pabaigoje, kai ledas jau ima minkštėti.
Nusistovėjus giedriems šaltiems orams, starkiai neblogai kimba ir viduržiemį Kaip ir ešerių, starkių vienoje vietoje galima sugauti kelis, nes šios žuvys žiemą laikosi dideliais būriais. Blizgės – siauros, ilgos, geriausiai pasidabruotos. Sterkas dažniausiai griebia blizgę, nuleistą prie pat dugno. Pasitaiko, kad griebia netgi nejudančią blizgę. Ir ešeriams, ir sterkams skirtos blizgės kabliukas apvyniojamas raudonu siūlu arba jis raudonai nudažomas. Upėse starkiai laikosi duobėse prie vandenin suvirtusių medžių, kelmų, didelių akmenų. Jų aptinkama ir prie upės slenksčių, stačių krantų, aukščiau užtvankų.
Pirmąją mėnesio pusę dar gerai kimba ir vėgėlės. Jos dabar lindi duobėse prie skardingų krantų, didelių akmenų, tarp į vandenį suvirtusių medžių, kerplėšų. Gaudomos dugnine meškere. Masalas – sliekai, žuvelės.
Gruodį, be to, gerai kimba pūgžliai, daug prasčiau meknės.