Čia lenkiu prie to, kad mačiau tiek Anglijos tiek Lietuvos „žūklės virtuvę“, todėl, tikiu, kad kai kam savotiškas jų palyginimas gali būti įdomus. Na, ar bent pasidalinsiu savo patirtimi ir nuomone apie žūklės panašumus ir skirtumus Lietuvoje bei Anglijoje.
Apie meškeriotojų mentalitetą
Kol kas neteko matyti ar nugirsti, kad anglų meškeriotojas imtų žuvį maistui. Iš esmės, tai nėra draudžiama (tik yra ribojami kiekiai / dydžiai) įstatymo. Esu matęs/nugirdęs, kaip anglų žvejai ima kuojas namo, kad užšaldyti lydekų žūklei, bet tame nieko blogo nematau, jei protingai (nenudobiant didelių žuvų).
Žinoma, taip buvo ne visada – prieš kažkiek metų britai naudodavo gėlavandenes žuvis maistui. Iš tikro net pavadinimas likęs „coarse fish“, kuris šiandien reiškia tiesiog gėlavandenę žuvį, o pažodžiui išvertus būtų „žuvis stalui“. Prieš daug daug metų šis žodžių darinys buvo suprantamas kitaip.
Na, o apibendrinus, britų meškeriotojams šiai dienai natūralu sugautą žuvį paleisti. Atvykėliai į Angliją vis dar to mokosi.
Lietuvoje panašu, kad yra daug skirtingų meškeriotojų mentalitetų. Kai kurie jų, gana sunkiai paaiškinami. Keletą tokių paminėsiu.
Yra tokių, kurie gyvena tikrai pasiturinčiai, tačiau tempia namo viską, ką sugauna. Jie naudoja brangiausius įrankius ir taip toliau. Taigi, maisto trūkumo tikrai nėra, tiesiog gal kažkoks poreikis kažką suvalgyti, ką sugavai ir numarinai.
Yra tokių, kuriems žūklė turi „atsipirkti“ sugautos žuvies kiekiu. Mano nuomone, tokie meškeriotojai dažnai net įstatymą pažeidžia, vilkdami namo tiek, kad žūklė ne tik atsipirktų, bet būtų liaudiškai sakant „pliusas“.
Yra tokių, kurie ima žuvį pamatuotai. Čia turiu omenyje, kad sakykim sugauna, dešimtį gerų ešerių per dieną, o namo pasiima tik pirmąjį. Arba dar geriau, tokį, kurį, deja, kabliukas sužalojo taip, kad ar žuvis išgyvens – neaišku.
Na, o tokių, kurie paleistų iš esmės viską, Lietuvoje yra mažuma. Tačiau ji, mano supratimu, didėja – taigi, einama teisinga linkme. Tikiu, kad po kurio laiko ši mažuma taps diduma ir žuvies Lietuvos ežeruose bus tiesiog tiršta. Žinoma, reiks ir įžuvinimo ir kitų variklių.
Meškeriotojų lygis
Nenoriu sumenkinti Lietuvos meškeriotojų, bet Anglijos žvejai besitaikantys į taikias žuvų rūšis bendrai įvertinus yra daug aukštesnio lygio. Jie daug geriau supranta masalo pateikimo duotoje situacijoje niuansus, jaukinimo niuansus ir panašiai. Ir čia jau nekalbu apie rimtus karpininkus, plūdininkus ar dugninės fanus. Eiliniai meškeriotojai naudoja „plauko“ sistemėles, gali žvejoti nuo paviršiaus, jei duotoje situacijoje to reikia ir panašiai. Manau, tai bus susiję su giliomis sportinės žūklės ir karpiavimo tradicijomis, kurios nuosekliai pasiekia meškeriotojus per periodiką.
Kas liečia spiningavimą, viskas visiškai priešingai – bendru atveju anglų spiningautojai yra kiek atsilikę palyginus su Lietuvos spiningautojais. Čia turiu omenyje tiek įrankių klausimu tiek žūklės technikos klausimu. Na, o paskutinis Pasaulio Spiningavimo iš Valčių Čempionatas vykęs ne taip senai, Anglijoje, puikus to įrodymas. Priminsiu, kad lietuvaičiai liko su mediniais medaliais, o tuo tarpu „rungtynėse namų aikštelėje“ britai liko labai toli nuo medalių.
Dar ką verta pridurti, kad mano pastebėjimais, Anglijoje meškeriotojų specializacija yra daug ryškesnė. Čia turiu omenyje, yra karpininkai, kurie negaudo nieko kito, tik karpius. Yra sportininkai, kurie žvejoja tik varžybose (plūdinėmis, dugninėmis, sudurtinėmis ir pan.). Yra jūrinės žūklės fanai, ūsorių fanai ir t.t. Na, o tokių, kurie vieną dieną eitų pažvejoti į „kolchozą“ kuojų, nes jos „eina“, o kitą dieną lydekų, nes ką tik baigėsi nerštas, yra nedaug ar bent jau man neteko susidurti. Žinoma, yra „specimen hunters“ meškeriotojai, kurie taikosi į skirtingas žuvų rūšis, tačiau išskirtinai trofėjinio dydžio.
Apie gamtos apsaugos institucijas
Mano žiniomis Lietuvoje aplinkos saugos vykdomųjų darbų funkciją atlieka valstybinė įstaiga Aplinkos Ministerija. Anglijoje šiuo klausimu labai panaši situacija tik pavadinimas kitas – Aplinkos Agentūra „Environment Agency“. Abu šie valstybiniai organai atlieka ir su žūkle susijusias funkcijas. Prižiūri telkinius, išduoda leidimus, rūpinasi žuvivaisa ir taip toliau.
Dabar šiek tiek apie leidimus žūklei ir jų kainas.
Mano žiniomis bendras leidimas arba „Žvejo bilietas“ Lietuvoje kainuoja 14 eurų. Šis bilietas leidžia žvejoti beveik visuose (virš 90 proc.) šalies vandens telkiniuose be jokių papildomų leidimų. Žinoma, čia reikia paminėti, kad visas sąrašas telkinių ir draudžiamų ruožų/datų yra Mėgėjiškos Žūklės Įstatyme.
Anglijoje norint rodytis su meškere prie vandens taip pat reikia pirkti bendrą leidimą, kuris vadinasi „Rod License“ arba išvertus „Meškerės licencija“. Jis kainuoja 29 GBP. Ši licencija nesuteikia leidimo žvejoti bet kuriame vandens telkinyje, bet apie tai aprašysiu kitame skyriuje kalbėdamas apie problemas susijusias su žūkle Anglijoje. Verta paminėti, kad „Meškerės licencija“ nėra būtina Škotijoje.
O kaip gerai dirba šių agentūrų pareigūnai? Na, čia diskutuotinas klausimas. Bet kaip pavyzdį paminėsiu kiek kartų pareigūnai tikrino mano leidimą žūklei Lietuvoje ir Anglijoje. Žvejojant Lietuvoje patikrinę leidimą žvejoti buvo, kiek pamenu, du kartus. Žinoma, čia reikia įvertinti faktą, kad retai žvejodavau populiariose vandens telkiniuose kaip Kauno ir Kuršių marios ar didesniuose ežeruose arba taip vadinamuose „kolchozuose“, kur didesnė tikimybė sutikti inspektorių. Anglijoje bilietą šiai dienai yra patikrinę tris kartus. Taigi, apibendrinus – norėtųsi gamtos apsaugos inspektorius sutikti tikrai dažniau abiejose šalyse.
Problemos susijusios su žūkle Anglijoje
Pats asmeniškai matau tris problemas Anglijoje, žiūrint iš meškeriotojo „varpinės“: didelių vandens telkinių trūkumas, vandens telkinių privatizacija bei seni įstatymai.
Pirma, kaip žinia, Anglijos nepalietė paskutinio ledynmečio procesai, kurie paliktų dideles ir gilias duobes žemės paviršiuje ir taip suformuotų natūralius ežerus. Taigi, Anglijoje tokio tipo ežerų nėra. Yra tvenkinių, kanalų, žvyrduobių ir upių. Natūralių upių nėra daug – dauguma reguliuojamos / kanalizuotos.
Antra, vandens telkiniai Anglijoje priklauso žemės savininkams, kurioje tie vandens telkiniai telkšo. Taigi, norėdamas žvejoti duodate vandens telkinyje, turi turėti leidimą iš vandens telkinio savininko. Jokios 5 m. nuo pakrantės taisyklės nėra. Žinoma, dažniausiai vandens telkinius būna išsinuomoję žūklės klubai ar privatūs asmenys, kurie pardavinėja leidimus. Taigi, bendros leidimų tvarkos nėra – vykdamas kažkur žvejoti, privalai išsiaiškinti ar vandens telkinyje yra vykdoma vieša su žūkle susijusi veikla ir kokiu būdu įsigyti leidimą ir kiek jis kainuoja. Na, o žiūrint iš žemės savininko pusės, manau, teisinga, kad jam priklauso viskas, kas yra žemėje, na, bet čia visai atskira diskusija, apie kurią neverta plėstis – kiekvienas turi savo nuomonę.
Trečia, Anglijos upėse galioja „Closed Season“ arba išvertus „uždaras sezonas“, kuris trunka lygiai tris mėnesius – nuo kovo 15 d. iki birželio 15 d., kai negalima rodytis su meškere prie upės. Šio įstatymo esmė yra apsaugoti neršiančias žuvis. Iš esmės keistoka, kad galima žvejoti tas pačias žuvų rūšis kanaluose ar tvenkiniuose, bet ne upėse. Teko girdėti, kad šis įstatymas yra užsilikęs ir buvo skirtas apsaugoti lašišažuves. Na, o joms tinkamų upių Anglijoje tikrai nėra daug šiuo metu. Pats asmeniškai nesu prieš šį įstatymą, tačiau mano žiniomis jis artimiausiu metu bus atšauktas.
Problemos susijusios su žūkle Lietuvoje
Lietuvoje iš esmės matau vieną pagrindinę problemą – senųjų, tarybinės kartos, meškeriotojų kartos mentalitetą. Čia kalbu apie vidaus vandens telkinių žuvies išteklių naudojimą maistui, kai nėra adekvačios žuvivaisos. Viskas turėtų būti labai paprasta. Pažiūrėkim iš ūkininko pusės: užsiauginai kiaulę, suvartoji pats arba parduodi, kad resursus panaudoti keliems mažiems paršiukams ir kažkam kitam. Taigi, paimdamas žuvį maistui, kuri augo nuo ikro natūraliame vandens telkinyje (ir meškeriotojas niekaip prie to neprisidėjo tiesiogiai ar netiesiogiai), meškeriotojas, mano supratimu, elgiasi neteisingai. Ūkininkas gi nesitiki, kad kiaulė atsiras jo tvarte be pastangų, kad jis galėtų džiaugtis gardžiais šašlykais..?
Manau, šią problemą galima išspręsti įstatymiškai supaprastinant daug ką. Pavyzdžiui įvedus tik „sugavai paleisk“ principą bendram Žvejo bilietui, o už kažkokį limituotą žuvies suvartojimą maistui reiktų pirkti gerokai brangesnį bilietą. Čia tik idėja.
Dar kas įdomu apie Lietuvos Žūklės įstatymus, kad iš šalies žiūrint kažkodėl lašišų apsaugai yra skiriama daug daugiau lėšų/dėmesio nei kitoms žuvų rūšims. Na, o šios žuvys tik mažą laiko dalį praleidžia Lietuvos upėse ir taip pat mano žiniomis nelabai maitinasi kol gėlame vandenyje. Taigi, turistinio potencialo asmeniškai šiame lašišų burbule nematau. Mano nuomone, reiktų daugiau dėmesio skirti lydekoms, ešeriams, karšiams lynams ir kitoms žuvų rūšims, kurios pastoviai puošia meškeriotojų laimikius. Na, arba bent jau po lygiai – tiek lašišoms, tiek vietinėms žuvų rūšims.
Apie ateitį
Manau, Lietuvos žūklės ateitis yra gana šviesi. Bent jau potencialas tikrai didelis. Turime tikrai nemažai nuostabaus grožio ežerų ir keletą didelių upių. Vėliau ar ankščiau žūklė taps grynai pramogine. Valstybė irgi susivoks, kad vienintelis kelias Lietuvai protingai panaudoti gamtos išteklius yra išvystant turizmo sektorių.
Kaip tai geriausia padaryti – tikrai nežinau, bet greičiausiai kažkokio lygio privatizavimas turėtų būti, kad nedidelės grupės suinteresuotų žmonių/įmonių prižiūrėtų vandens telkinius. Valstybė, mano nuomone, to padaryti negali, tik pasakyti, kaip.
Žinoma, tam dar reiks ne vienos dešimties metų, bet, manau, ateis diena, kai spiningautojas laikys žūklę kažkuriame Lietuvos ežere nepasisekusia jei sugaus tik 10 ešerių virš kilogramo arba karšininkas nesugavęs nė vieno plačiašonio siekiančio 3 kg. ribą rytinio kibimo metu.
Žūklę, Anglijoje labai sunku prognozuoti. Čia turiu omenyje, kad kas keli dešimtmečiai Anglijoje žaibiškai išpopuliarėja kažkokia žūklės disciplina. Buvo žūklė upėse ir kanaluose, po to išpopuliarėjo upėtakynai, po to tie upėtakynai tapo karpynais. Dabar panašu, kad tendencija yra, kad vėl grįžtama prie žūklės upėse ir apskritai „baltos“ žuvies (ne komercinių karpių) gaudyme ir taip pat didžiųjų/trofėjinių karpių žūklė. Spiningavimas taip pat populiarėja didžiuliais tempais ir prie to be abejo prisidėjo atvykėliai iš Lietuvos ir kitų rytų Europos šalių.
Apibendrinus, manau, karpynai taps „baltos“ ir plėšrios žuvies buveinėmis, nes kiek tenka pabendrauti, daug kam labiau patiktų lupti kuojas ar karšius komerciniame nei karpius. Na, bet pagyvensim pamatysim.
Šiam kartui tiek. Užbaigsiu šį rašinį viena iš žinomo Lietuvos meškeriotojo Lino Žvaliausko minčių „Žvejok taip, kad būtų dėl ko sugrįžti“. Šie žodžiai tikrai prasmingi ir aprėpia labai labai plačiai. Aš noriu sugrįžti prie kiekvieno vandens telkinio – norėkite ir Jūs!