Jei už lango oras toks, apie kokį sakoma, kad geras šeimininkas net šuns į lauką nevaro, tai ir palikite tą šunį namuose, o pats keliaukite gaudyti vėgėlių. Vis dėlto ši žvejyba turi kažkokios romantikos, jei tūkstančiai žvejų pasiryžta lapkričio naktis leisti ne šiltoje lovoje, o upės pakrantėje aršiam vėjui į veidą drebiant šlapdribą.
Kita vertus, lapkritis meškeriotojams yra gana liūdnas mėnuo, o vėgėlės – vienos nedaugelio žuvų, kurios gali jį praskaidrinti. Ledo dar nėra, karpinės žuvys nebekimba, lydekos su ešeriais – taip pat nebe tokios alkanos, kokios buvo rugsėjį ar spalį. O štai nerštui besiruošiančios vėgėlės kimba puikiai. Be to, lapkritis ir po sausio 15 d. likusi žiema yra vienintelė galimybė pagaudyti vėgėlių, nes šiltuoju metų laiku šios žuvys sulenda į savo urvus ir praktiškai nesimaitina.
Tad jei atviram vandeniui skirtos žūklės įrangos dar nepastatėte į kampą, jei jūsų negąsdina šlykštus oras, būtinai šį mėnesį pabandykite sugauti vėgėlę. Tam net nebūtina keliauti į Nemuno žemupį, į kurį neršti traukia didžiosios Kuršių marių vėgėlės.
Jei jus tenkina ir mažesnės žuvys, vėgėles galima gaudyti praktiškai bet kur. Ichtiologai sako, kad jos gyvena ir mažuose šaltavandeniuose upeliuose, ir didžiausiose užtvankose bei ežeruose.
Jos sutinkamos net ten, kur apie šias žuvis niekas nėra girdėjęs. O girdėjęs nėra dėl to, kad jų negaudė, nes juk lapkritis, niekas nekimba... O iš tiesų kimba marmurinės menkių giminaitės.