Kur ieškoti šamų?

Tikslesnę informaciją apie šamų būklę mūsų vidaus vandenyse šiandien sunku duoti, nes jos nėra. Nei mūsų ichtiologai, nei verslinės žūklės specialistai, nei Medžiotojų ir žvejų draugija lig šiol, galima sakyti, neatliko jokių šamų tyrimų, nenumatė ir priemonių bei būdų šių žuvų ištekliams stabilizuoti, jau nekalbant apie jų išteklių pagausinimą. Žodžiu, kiek duota, tiek ir turime. O turime kaskart, atrodo, vis mažiau ir mažiau.

Šamų ypač sumažėjo ežeruose. Daug kur tik seni žvejai prisimena tas gėlavandenių ežerų „pabaisas”, kurios rydavusios ne tik varles, paukščius, vandeninius kirstukus ir vandenines žiurkes, žuvis, net labai dideles lydekas, bet ir puldavusios atbėgusius atsigerti iš ežero šunis ir besimaudančius vaikus.

Jauni meškeriotojai, klausydamiesi tokių senų žmonių pasakojimų, dažniausiai tik nusišypso. Neva, girdėjome tas žvejų pasakas. O iš teisybės tai – jokios pasakos, tai – tikrų tikriausia tiesa, kurią patvirtina ir tokie mūsų ichtiologijos mokslo autoritetai, kaip Tadas Ivanauskas, Rostislavas Krotas, Augustinas Mačionis, Juozas Mantukas. Jie ir daugelis kitų kraštų mokslininkų rašė, kad šamai Dnepro, Dono, Dnestro upėse užauga net iki 250 — 300 kilogramų ir 4 — 5 metrų. Lietuvoje tokių milžinų nepasitaikydavo. Tačiau yra žinoma, kad Rašų ežere buvo sugautas 60 ki­logramų, o Nemune — net 78 kilogramų šamas. 1938 metų vasarą žvejai Sartų ežere ištraukė dviejų metrų šamą.

Didžiausi šamai dabar sugaunami Nemune, Kauno mariose, Elektrėnų tvenkinyje. Be abejonės, šių žuvų čia ir yra daugiausia. Yra šamų ir Neryje, ir Šventojoje. Knygose rašoma, tai patvirtina ir žvejų laimikiai, kad šamų yra arba turėtų būti ir kai kuriuose Nemuno, Neries, Šventosios ir Žeimenos baseinų ežeruose: Didžiulio — Alytaus rajone; Dysnykščio — Ignalinos; Ančios, Gaišto, Metelių, Snaigyno, Veisiejo — Lazdijų, Aiseto, Bebrasų, Siesarties, Stirnių — Molėtų; Rašų ir Sartų — Rokiškio; Masčio — Telšių; Ilgio — Varėnos; Luodžio — Zarasų rajone. Dar pasitaiko sugauti šamų Trakų ir kai kuriuose kituose ežeruose. Galbūt jų dar yra ir kitur. Tačiau išsamesnės informacijos nėra, nes, kaip buvo sakyta, šamai nei mūsų upėse, nei ežeruose pastaraisiais metais ir net dešimtmečiais nebuvo tyrinėti.

Šamai mėgsta gilesnes vietas ir dažniausiai slepiasi duobėse, po vandenin suvirtusiais medžiais, tarp kerplėšų, didelių akmenų šešėlyje. Prieš orų pabjurimą, prieš audras, perkūnijas šamai, kaip ir unguriai, darosi neramūs ir dažniausiai palieka savo slėptuves. Ir po audros šamai dar kurį laiką negrįžta į savo slėptuves ir medžioja šalia jų. Čia jų dažniausiai ir sugaunama.

Šamai gerai kibti pradeda jau pavasarį, tik nuslūgus ir atšilus vandeniui. Tačiau pavasarį šamai gerai kimba gana trumpai. Jau nuo gegužės vidurio jie nustoja kibę, nekimba ir birželį, per nerštą. Daugiausia šamų mūsuose sugaunama liepos — rugsėjo mėnesiais, šiltu oru, prieš lietų, per lietų ir po lietaus, prieš audras ir po jų. Šiaip šamai, kaip ir daugumas kitų žuvų, geriausiai kimba anksti rytą ir pavakariais.

Pastaraisiais metais daugiausia šamų sugaunama spiningais, įdomu, kad laimingieji žvejai, sugavę didžiausius šamus, žvejojo gana didelėmis blizgėmis.

Pažinojau seną žvejį nuo Trakų, kuris sakydavo, kad didžiausius, „pūdinius” šamus sugaudavęs tada, kai ant kabliuko užnerdavo lydekaites. Šamai — plėšrūs ir griebia, matyt, bet kokią kitą už save mažesnę žuvį, kurią gali įveikti ir praryti. Kiti žvejai, gaudydami šamus, masalui vartoja varles, didelius naktinius sliekus, galvijų kepenis, paukštieną, graužavirbas, vėžieną, netgi moliuskus. Turbūt daugiausia šamų mūsuose buvo sugauta žvejojant dugninėmis meškerėmis. Valas paprastai imamas stipresnis — 0,3 — 0,6 numerio, kabliukai — patys didžiausi.