Donatai, kaip pradėjai gaudyti lašišas?
Viskas prasidėjo nuo svetimų kraštų – Šiaurės Norvegijos. Ten pirmą kartą sugavau lašišą. Įspūdinga kova su žuvimi man įstrigo visam gyvenimui. Na, o Lietuvoje gaudau lašišas jau kokius šešis – septynis metus.
Ar sunku Lietuvoje pagauti lašišą su museline?
Pasimokius metimo, muselės vedimo technikos ir išmokus „skaityti“ upę, manau tikrai nėra sunku.
Kokį įrankį reikėtų įsigyti žvejui, norinčiam susigrumti su žuvų „karaliene“?
Dvirankį muselinį meškerykotį. Universaliausias turbūt būtų 13 pėdų 8/9 klasės meškerykotis. Žvejojantiems didesnėse upėse, tokiose kaip Nemunas ar Neris, vertėtų pasidairyti į 14/15 pėdų 9/10 klasės muselines meškeres. Na, o mėgstantiems tokias upes, kaip Šventoji ar Žeimena, užteks ir 12 pėdų 8/9 klasės kotuko. Atitinkamai derėtų pasirinkti ir rites.
O kaip su valais ir pavadėliais?
Na, mūsų krašte populiariausias yra skandinaviško tipo valas. Jį sudarytų neturintis konoso pagrindinis valas su keičiamais, jau konusiniais, galais, vadinamomis „šaudančiomis galvomis“. Jos gali būti įvairaus plūdrumo lygmens: nuo plaukiančių iki greit skęstančių. Aš šiais metais asmeniškai naudoju vieną plaukiančią galvą ir dvi skirtingu greičiu skęstančias. Dažniausiai valo tipą pasirenku pagal vandens skaidrumą. Kuo jis skaidresnis, tuo valą renkuosi labiau plaukiantį.
Taip pat galima varijuoti muselės priskendimą ir tik su pavadėliais. Naudojant tiek plaukiančius, tiek skęstančius.
O kokiomis muselėmis vilioji lašišą?
Aš labiausiai mėgstu ant vamzdelių rištas museles, vadinamo „tube“ tipo. Jos nėra didelės, dažniausiai tamsios su keliais ryškesniais elementais. Priklausomai nuo vandens skaidrumo, pasirenku ir jų dydį. Nelabai skaidriame upės vandenyje gaudau su 6 – 9 cm ilgio muselėmis, skaidresniame – daug mažesnėmis. Kartais naudoju ir ant dvišakių ar vienšakių kabliukų rištas museles. Bet, manau, lašišų žvejyboje svarbiausia yra gera masalo vedimo vandenyje technika.
Tai tada, Donatai, ir pakalbėkime apie žvejybos techniką.
Valą metu maždaug 45 laipsnių kampu pasroviui ir iš karto darau vadinamą „mendingą“ – leidžiu muselei skęsti, „perkeldamas“ valą šiek tiek pasroviui ir jį įtempdamas. Meškerę taip pat nuleidžiu žemyn. Ir viskas – muselę paleidžiu „dirbti“.
Atėjęs į žūklės vietą pradžioje niekad nedarau tolimų metimų. Apgaudau palei pat krantą esamus perspektyvius „taškus“ ir tik tada metu toliau. Dažniausiai perspektyvioje vietoje praleidžiu muselę apie 10 – 15 kartų ir tada arba keičiu vilioklę, arba einu toliau. Reikia suprasti, kad lašiša atplaukia į mūsų upes ne maitintis, o neršti. Tokią žuvį sugebėsime priversti kibti tik ją erzindami, t.y., kuo ilgiau muselė plaikstysis jos panosėj – tuo bus geriau.
O kaip su pačiomis žvejybos vietomis?
Aš asmeniškai vengiu gausių žvejų susibūrimų, vadinamų „kolchozų“. Stengiuosi pasivaikščioti po upę ir surasti ramią vietelę, kur žuvis bus neišbaidyta. Nesivaikau ir vadinamų „išėjimų“. Jeigu manau, kad pasirinkta vieta yra perspektyvi arba kažkada jau esu čia pagavęs žuvį, stengiuosi ją kruopščiai ištyrinėti, nors galiu nematyti nei vieno „pasirodymo“.
Taip pat museline man labiau patinka gaudyti sraunesnėse upės vietose. Pradedančiajam gal parankesnė būtų mažesnė upė, tokia kaip Aukštaitijos Šventoji, tačiau sezono metu surasti ramią vietelę joje yra gan sunku. Neris, šiuo atžvilgiu, yra parankesnė.
Dėkojame Donatui, norintys geriau susipažinti su lašišų bei kitų žuvų gaudymu museline, galite parašyti jam donis@spudleris.lt ar apsilankyti: www.spudleris.lt