Arnoldai, tai kodėl tau naktimis „nesimiega“?
Pirmiausiai, už „nesimiegojimą“ ir leidimą naktimis būti prie upių turėčiau padėkoti savo tolerantiškai žmonai. Kiek teko girdėti iš savo bendraminčių, jų antrosios pusės tokiems „raganavimams“ sunkiai pritaria. O kalbant rimtai – gal tiesiog sąžinė neleidžia nieko nedaryti, matant tokius individus, vagiančius iš mūsų visų, iš mus supančios gamtos. Kaip aš sakau, vieni žmonės žvejoja, o vėliau saugo, kiti – tik saugo. Aš būčiau labiau prie pastarųjų.
Iš kur toks stiprus pilietiškumo jausmas ir neabejingumas?
Aš mėgstu būti gamtoje, daug keliauju. Bet viskas prasidėjo turbūt 2000 metais, kai mano brolis tapo etatiniu gamtos apsaugos inspektoriumi. Tada aš tapau „neetatiniu“, jam dažnai padėdavau reidų metu. Taip ir užsikabinau. Vėliau pradėjau savarankiškai važinėti prie upių, rinkti informaciją apie nerštavietes ir pan.
Arnoldai, matyt mūsų valstybėje kažkas yra ne taip, kad žmonės patys priversti budėti prie upių?
Taip, kiek man tenka kalbėtis su žmonėmis iš gamtos apsaugos sferos, jie yra tiesiog nemotyvuoti po visų pastarųjų metų pertvarkų ir reorganizavimų. Ir manau problema yra net ne piniguose, bet veiklos organizavime. Geras pavyzdys būtų praeiti metai, kai tarsi buvo vykdoma akcija „Lašiša 2018“, o tuo metu inspektoriai buvo priversti skaičiuoti elnių aptvarus.
Tavo nuomone, kokia dabar yra mūsų gamtosaugos padėtis?
Aš sakyčiau – labai bloga. Atsimenant, kad ir 2013 metus. Nenoriu čia reklamuoti nei konkrečios partijos ar jos veikėjų, tačiau konstatuoju faktą. Tada, padedant tuometiniam aplinkos viceministrui Linui Jonauskui, tikrai buvo pasiekta daug rezultatų šioje sferoje: padidintos baudos, įvesta pažeidėjų įrankių konfiskacija, vyko daug reidų. Buvo nuveikta tikrai daug darbų.
Arnoldai, tavo manymu brakonierių Lietuvoje mažėja ar daugėja?
Visada yra vadinami „etatiniai“, kurių pavardes ir vardus puikiai žinome. Tačiau kiekvienais metais atsiranda ir naujų „veikėjų“. Pavyzdys būtų, kad ir šių metų reidų pradžia. Vos ne kiekvieną kartą susidurdavome su kokiais nors pažeidėjais. Kartais net atrodo – iš kur jų tiek „randasi“?
Kaip tu galvoji, dėl ko jie brakonieriauja?
Manau, daliai jų tai yra verslas. Jie parduota subrakonieriautų žuvų mėsą ir ikrus. Ir man labai gaila žmonių, kurie tą „mėsą“ perka, nes jos „ kondicija“ tikrai nėra pati geriausia. Kitiems, matant su kokiais automobiliais jie važinėja, tai daugiau yra azartas, noras išlikti nebaudžiamiems, „kietiems“.
Bet paprastam piliečiui juk yra „surištos rankos“, nelabai jis ką gali padaryti be institucijų pareigūnų, matant daromą neteisėtą veiklą?
Mane asmeniškai gelbėja tai, kad aš esu ne tik neetatinis gamtos apsaugos inspektorius, bet ir statutinis vidaus reikalų pareigūnas. O kokias teises įstatymiškai turi paprastas Lietuvos valstybės pilietis, matantis darant neteisėta veiklą, atvirai tariant, nesidomėjau. Bet bent jau paskambinti numeriu 112 gali kiekvienas.
O ką pasakytum „sofos riteriams“, daug komentuojantiems šia tema internetinėje erdvėje?
Pasakyčiau, kad žmonės, būnantys prie upių ir saugantys neršiančias žuvis, aukoja tikrai daug: laiką su savo šeimomis, asmenines lėšas, išmiegotas naktis. Jie tikrai verti pagarbos. Ir visokie komentarai mane tikrai piktina. „Sofos riteriams“ palinkėčiau patiems nuvažiuoti prie upių. Net nereikia kažko „gaudyti“. Galite kūrenti laužus, stovyklauti – ir tai jau atbaidys „upių vagis“.
Pabaigai, Arnoldai, koks būtų tavo „receptas“, sprendžiant neršiančių žuvų apsaugos problemą?
Pilietiška, neabejinga savo valstybei ir jai daromai žalai visuomenė ir protingai besitvarkančios su savo turimais ištekliais valstybinės institucijos.