Lašišų „safaris“: žadą atimančių vaizdų toli ieškoti nereikėjo

„Apsaugok mane“, – kreipiasi į mažą delfiną panaši žuvis į vieną iš būrio susirinkusių smalsuolių. „Perplaukiau marias, išvengiau tavo gentainių tinklų, meškerių ir šakių, įveikiau jūsų lėtatėkmes tvankias upes, kuriose taip maža kuo kvėpuoti ir tiek daug dumblo. Peršliaužiau seklias akmenuotas rėvas ir apleistų užtvankų griuvėsius. Tebejaučiu visa tai vis dar gerokai sopančiais nubrozdintais savo šonais. Būsiu atvira, asmeniškai man labiau prie širdies Švedijos krantai ir upės, tačiau nesipriešinu likimui – aš čia gimiau, tavo Vilnelėj. Užaugau Baltijos jūroj ir mano kelionės liko vos pora kilometrų. Iš penkių šimtų. Nieko mainais negaliu tau pažadėti jei mane saugosi. Tik kitąmet vėl leistis į šią kelionę. O po trijų metų čia atplauks ir mano vaikai. Jei viskas klostysis sėkmingai“.

Kai lapkričio pirmą dauguma žmonių kapinėse degino žvakutes, keli gamtos entuziastai paskutinį rudens mėnesį šiemet pasitiko kitaip. Vaizdus, kuriuos pavyko jiems pamatyti, pamiršti bus sunku. Kaip niekada anksčiau mums atmenamais metais, Vilnios upę aplankė gausus būrys svečių iš Baltijos jūros. Vidutiniškai dešimties kilogramų lašišos suko ratus priplaukusios Belmonto užtvanka, kol kas nesusigaudydamos, kaip ją apiplaukti.

Augantis ekologinis ir kultūrinis sąmoningumas negali nedžiuginti. Kadaise buvę pramonės ir gamybos statiniai ir kompleksai šiuo metu virsta žmonių poilsio zonomis. Universalus visur išsivysčiusiose šalyse vykstantis reiškinys. Tačiau, prieš kokį šimtmetį perkėlus žmonių darbo vietas iš paupių malūnų į biurus, svarbu pasirūpinti ir skolų gamtai grąžinimu. Juk patys kitaip ilsėsimės ir jausimės, turėdami galimybę gėrėtis ne tik gamtos ir senovės paminklų vaizdais, bet ir įspūdingais migruojančiais gyvūnais – gausiomis lašišinėmis žuvimis.

Egzotika buvo prasilenkti su senjorų pora ir išgirsti klausimą, „ar mums pavyko pamatyt žuvų“? Jausmas, tarsi būtume kokiame safaryje, kur visi pažintinio tako lankytojai žino, kas dabar vyksta upėje ir jiems tai rūpi. Bent jau dieną brakonieriams – jokių šansų.

Vis dar sunkoka patikėti, kad buvom Lietuvoje, čia pat Vilniuje. O panosėj neršia turbūt vertingiausios ir kultūriškai, ir gamtiškai pasaulio žuvys. Ir ne po vieną. Apsaugokim savo pasididžiavimą: čiupkim po termosą ir fotoaparatą ir išveskim save pasivaikščiot į paupius.