Pavaikščiojus krantais įsitikinau, kad ir šį kartą nesuklydau: iš devynių ar dešimties Nevėžio pakrantėje iš toli palabintų žvejų visi patvirtino tą patį – nekimba. Dauguma per tris ar keturias valandas taip ir nepamatė nė vieno kibimo. Žinant pavasarinio Nevėžio potencialą, tai skamba beveik neįtikėtinai. Nes net jeigu ir didžioji kuojų migracija iš Nemuno Nevėžiu į nerštavietes kažkur jo intakuose ir pasibaigusi, smulkios žuvies čia visada netrūksta. Bet faktas yra faktu – džiūstantys krante žvejų tinkleliai ir skėsčiojamos į šonus rankos kalbėjo už save.
Tad užuot grįžę namo ar keitę žūklavietės su bičiuliu Algiu susigalvojome iššūkį – pagauti tada, kai nepagauna niekas. Tebūnie šios žvejybos misija tokia. Akivaizdu, kad tokią dieną tinklelio karšių ar puskilograminių „mamulių“ (taip kauniečių žvejai vadina stambias kuojas) „neprimušime“, tačiau savo pasieksime. Pagausime.
Vietą pasirinkome tokią, kokią gavome – tokią šiltą dieną ir dar savaitgalį jos nepasirinksi. Į upę pliumptelėjo jaukas. Algis, kai įprasta, pasirinko savo įprastą tolimojo užmetimo meškerę, aš bandžiau prisiminti prieš daug metų sportinėje žūklėje gautas pamokas žvejodamas 6 m meškere be ritės.
Pirmąją pusvalandį iš tiesų buvo ramu. Pirmasis įsigaudė daugiau plūdinėje patirties turintis Algis. Viena kuoja, antra, trečia, ketvirta. Mano vietoje „kibo“ vien dugno žolės, tačiau kartais beskęstantį masalą pastverdavo smulkiosios Nevėžio aukšlės. Tačiau pora kuojyčių ištraukiau, kaip pasirodė, visai be kibimo. Dar dažniau masalą kažkas nunešdavo, rodos, be jokio plūdės pajudinimo. Kažkas buvo ne taip. Persirišau trumpesnį ir plonesnį – 0,1 mm pavadėlį, mažiausią, kokį tik radau kabliuką, vietoje vienos didelės musės lervos ant kabliuko užvėriau mažytėlaitę pinkutę ir pradėjau matyti žuvų kibimus.
Taigi, žuvys visgi kimba, bet taip atsargiai, kad galėčiau lažintis – dauguma sėdinčių žvejų to net nepamato. Iš išorės kibimas atrodo taip: plonytė „sportinė“ 2 g plūdės antenėlę žuvis prinardina sekundei maždaug per 2–3 milimetrus. Gaudant srovėje labai sunku tą pamatyt. Be to, žuvis pasičiupus masalą, rodos plaukia su srove ir plūdės neužlaiko. Kai perkandau šios dienos kibimo ypatumus – kuojytes pradėjau traukti vieną po kitos. Štai tokioms situacijoms ir prireikia plūdžių su adatos storumo antenomis.
Kaip atsibodo traukti kuojas – daviau filmavimu užsiimančiam sūnui traukti aukšles. Sidabražvynės maždaug 2 metrų gylyje kibo labai nuožmiai. Tuo tarpu stebint ramų upės paviršių nė neįtartum, kad jų ten po vandeniui kinibždėte knibžda. Žodžiu, bendrom jėgom per kelias valandas prigaudėm kelis kilogramus vadinamosios šušaros (keletas didžiausių kuojų buvo po 200 gramų, kitos – smulkesnės), kai greta sėdintys fiderio gerbėjai ir gaudė plūdine grubesniais įrankiais, tik ramiai deginosi saulėje. Sau ir kitiems įrodėme, kad žuvis upėje yra, ją įmanoma pagauti, tik reikia prisitaikyti prie jos nusiteikimo.
O pasidalinsiu Algio receptu, kaip nelikti tuščiomis tokią dieną, gaudant plūdine upėje.
1. „Ploninkite“ ir „lengvinkite“ maksimaliai visą naudojamą sistemą – valus, pavadėlius, plūdę. Naudokime mažiausius kabliukus. Jei žuvys (kaip šiuo atveju) kimba nedidelės – per akis 0,1 mm pavadėlio. Plūdės sureguliavimui, išsvėrimui būtina skirti didžiausią dėmesį. Turi matytis kiekvienas masalo pristabdymas – tai labai svarbu.
2. Žūklės metu jaukiname ne po daug ir ne itin dažnai, pavyzdžiui, kas pusvalandį, bet visą laiką tik vienoje vietoje. Jauke būtinai turi būti stambesnių priedų – pvz. kviečių, perlinių kruopų, šiek tiek kukurūzų. Jeigu pradėtų kibti didesnės žuvys- apskritai atsisakome bet kokio biraus jauko ir jaukiname tik kviečiais ar kruopomis. Svarbiausia tokiu metu – jausti saiką. Tokią dieną žuvys staigiai prisisotina ir visa nustoja reaguoti į masalą.
3. Prasto kibimo metu efektyviausias trumpas masalo vedimas per jaukinimo zoną ir dažnesni permetimai, nei ilgas plūdės „ganymas“ upėje. Žuvies kibimai dažniausia būna kažkokioje itin trumpoje atkarpoje, tad reikia stengtis ten kuo ilgiau užlaikyti masalą.
4. Venkite triukšmo ir pasiieškokite nuošalesnės vietos, jei įmanoma. Kaimynystėje pliumpsinčios į vandenį masyvios šėryklės, mėtomi „dyperiai“, trepsėjimai krante ir mašinos durelių trinksėjimas žuvį baido ir kibimų būna mažiau.
5. Jeigu kimba atsargiai, mažinkite kiek įmanoma masalą. Sakykim, jeigu žuvis reaguoja į marinuotą kukurūzą – pabandykite supjaustyti jį į kelias dalis ir dėti tik gabaliuką. Jeigu žuvys bando griebti musės lervą, bet sunkiai užsikerta – maukite ant kabliuko pinką (mažą musės lervą). Kartais žuvų aktyvumą padidina spalva. Pavyzdžiui, šį pavasarį Nevėžyje kažkodėl geriau veikia raudonai dažytos musės lervos.
O pabaigai dar apie laimikį. Penketas – šešetas kilogramų smulkių kuojų ir aukšlių tikriausia nėra pageidaujamas laimikis jūsų namie, ypač jei neturite katino. Tačiau yra sunkiau gyvenančių žmonių, kurie tokia dovana labai apsidžiaugtų. O ypač dabar, per krizę. Įvairios labdaros organizacijos, tokios, kaip „Maisto bankas“, „Caritas“ ar „Maltiečiai“ dažniausia aprūpina vargingiau gyvenančius žmones makaronais, batonais, kruopomis ir kitokiais panašiais produktais, tačiau šviežios žuvies jie negauna, o patys nelabai įperka. Tad galite padaryti gerą darbą padovanodami savo sunkiau gyvenantiems kaimynams ar vietiniam labdaros organizacijos skyriui savo pagautą laimikį. Mūsiškės kuojos ir aukšlės tądien keliavo į Kauno reabilitacijos namus „Kelkis“.