Sveiki, Kęstuti, gaminate silikoninius masalus „Carsten Lures”. Kas yra tas „Karstenas“?
Kaip ir nemažai tautiečių, 1994-aisiais buvau emigravęs. Nukeliavau į Vokietiją ir įsidarbinau didmeninėje gėlėmis prekiaujančioje įmonėje. Dirbau ten daugiau nei aštuonis metus. Kai pirmą dieną nuėjau pasikalbėti su įmonės vadovu ir prisistačiau Kęstučiu, jis niekaip negalėjo ištarti mano vardo. Be to, buvau pirmasis jo sutiktas lietuvis. Kurį laiką pagalvojęs, jis tekštelėjo man per petį ir pasakė, kad būsiu Karstenas. Taip aš aštuonerius metus buvau Karstenas. Dar ir šiandien turiu elektroninį paštą su šiuo vardu ir tas vardas niekaip neišnyksta iš mano gyvenimo. Daugelis kaimynų ir draugų mane vadina Karstenu. Nors tuomet, kai atsirado šis vardas, dar ir guminukų negaminau.
O kaip sugalvojai juos gaminti?
Mes, žvejai, visą gyvenimą ieškome kažko ypatingo, norime rasti kažkokį nekasdienį, nenusibodusį, išskirtinį masalą. Norėjau sukurti ir pasigaminti kažką savo, nes parduotuvėse nerasdavau to, ko noriu. Pasibaigus 2016-ųjų metų žvejybos sezonui, vėlai rudenį, pradėjau kurti savo masalą ir gaminti sau. Padariau vieną, antrą, trečią... Apie pusmetį truko pratybos, kol pavyko jį padaryti tokį, kurio savybės atitiktų mano poreikius. Kietumas ir darbas buvo tie pagrindiniai kriterijai.
Investuoti teko daug, nes iš kirvio košės niekada neišvirsi. Negali nusipirkti vienos spalvos ar blizgučio. Reikia ne tik didelės įvairovės, bet ir didelio kiekio. Pasigaminau sau, po to keliems draugams, kurie liko sužavėti rezultatais. Taip ir pradėjau plėstis, augti. Teko ieškoti pakuočių. Pradžia buvo labai sunki. Nėra jokios knygos ar instrukcijos apie tai. Dirbti su skystu plastiku taip pat nėra lengva ir paprasta. Kelis masalus pasigaminti savo poreikiams nėra sunku, bet darant gerą, kokybišką produktą tenka nemažai paprakaituoti.
Formas, įrangą - viską pats darei?
Ne, formas užsakinėjau gamino įmonėje, jos frezuotos specialiomis staklėmis, ne taip paprasta jas pagaminti. Tiesa, pradžioje viskas buvo gaminta mano paties, bet supratęs, kad norint pagaminti kokybišką produktą reikia kokybiškų formų ir kokybiškų įrankių, juos nusipirkau.
Su skystu plastiku, mūsų vadinamu silikonu, buvo ta pati istorija. Dabar visas medžiagas perku Vokietijoje iš pačių geriausių pasaulinės rinkos gamintojų. Šioje vietoje netaupau, nes kokybę esu iškėlęs į pirmą vietą. Šiais laikais yra prigaminta daug masalų, didžiulis jų pasirinkimas, didelė rinka, o aš stengiuosi būti šiek tiek kitokiu, išsiskirti kitokiomis formomis ar kitokiais blizgučiais. Žinoma, iš pirmo žvilgsnio viskas panašu, bet aš, kiek galiu, stengiuosi būti kitoks.
Mano masalai tikrai tvirti ir dirbdami nepraranda savo savybių. Mano skystas plastikas čiupinėjant atrodo kietas, tačiau vandeny savo darbą atlieka nepriekaištingai. Išsiskiria savo aerodinaminėmis savybėmis, vibracijos amplitude, puikiai laikosi ant kablio, žuviai jį sudraskyti yra sunku. Dabar man ne gėda parduoti žmogui produktą. Padaryti bet ką ir jį „iškišti“ daug proto nereikia, bet tai ne mano kelias.
Masalų gaminimas jau tapo darbu ar tai vis dar laisvalaikio užsiėmimas?
Turėjau savo verslą, kuris iš inercijos vis dar „eina“, bet aš jau jį stabdau. Dabar noriu pasinerti vien į masalų gamybą, tad hobis, atsiradęs dykinėjant žiemą, virsta nauju verslu. Visą laiką norėjau sukurti kažką savo, unikalaus, kažką, kas teiktų gyvenimui prasmę. O pirkti ir parduoti gali kiekvienas. Čia vienetiniai gaminiai, į kuriuos reikia įdėti ir kūrybos, ir darbo. Kartais net naktį pabudęs galvoju, ką ir kaip padaryti.
O pats daug žvejoji?
Labai daug. Mano mylimiausia žuvis yra starkis. Ji suteikia daug adrenalino, jos žvejybos sezonas ilgas: nuo gegužės pabaigos iki užšąla vanduo. Kartu pagaunu lydekų ir ešerių. Mano guminukus itin mėgsta salačiai – tai idealus masalas jiems, nors tik pernai pabandžiau juos gaudyti.
Kaip tavo šeima, artimieji žiūri į naują verslą ir į žvejybą?
Jau pozityviai. Pačioje pradžioje pasakiau, kad esu žvejys, su tuo teks susitaikyti ir kartu gyventi. Su masalais buvo sudėtingiau. Keliolikos tūkstančių eurų investicija neatrodė atsiperkanti pažvelgus į mažas gumines žuvytes. Draugai irgi manęs nesuprato, manė, kad jei guminukų pilna rinka, man nepavyks.
Kokie tavo ateities planai šioje srityje?
Kokių nors labai įspūdingų naujienų kurį laiką nebus. Didės masalai, jau yra jų formos. O žuviai pagauti jau ir taip turiu sukūręs pakankamai. Svarbu, kad jie dirbtų savo darbą. Jei dirbo pernai ir užpernai, manau, po penkerių metų jie irgi dirbs. O masalų didėjimas susijęs su Skandinavijos rinka. Žvejų, tikinčių valgomų gumų veiksmingumu, pageidavimu paleisiu paskanintą liniją, tad žvejų, gaudančių jūroje, irgi nenuvilsiu.
Ar galima iš guminukų gyventi?
Šiai dienai dar negali atsakyti į šį klausimą. Kol kas labai daug investuota ir teks kelis metus kaip nors išgyventi. Galbūt po kokių penkerių metų aš galėsiu pasakyti: taip, atsipirko ir uždirbu. Dabar tik dirbu ir pelno neskaičiuoju.
Pardavėjai jau susidomėjo mano darbais, tad jų galima įsigyti trijose Vilniaus parduotuvėse, Klaipėdoje, Vokietijoje. Greitai bus prekiaujama Norvegijoje. Nei vienam pardavėjui nesiūliau savo paslaugų, visi patys mane susirado.
Dėkui už pokalbį ir linkime sėkmingo verslo.