parengta pagal laukarpis.lt ir zvejokliai.lt informaciją
19 – asis pasaulio čempionatas vyko Vengrijoje rugsėjo 22-23 dienomis. Rinktinė tam ruošėsi apie 2 mėnesius. Buvo sudarytas veiksmų planas, kurį kartais koregavome atsižvelgus į aplinkybes ir kai kurias išvadas.
Po čempionato praėjus šiek tiek laiko bei atslūgus emocijoms, galiu padaryti pirmąją išvadą – rinktinė buvo šauni. Taip, labai ambicinga, bet šauni. Vyrai nuo pat pradžių buvo nusiteikę labai kovingai, tas perdėtas susirūpinimas mane kartais baugindavo. Gerai, kad turėjome porą cirko artistų, kurie nuolat praskaidrindavo nuotaiką savo ,,pezalais“. Nuotaikos prieš čempionatą buvo puikios, tam net sukūrėme uždarus pokalbius FB tarp rinktinės narių. Visada žavėjausi ,,patraukimais per dantį“ neįžeidžiant oponento, būtent tuose pokalbiuose tą ir pamatėme. Žinoma, niekada neviešinsime tų pokalbių, bet jei apibendrinus, tai būtų apie 10 puslapių apimties kratinys su sveika ir didele humoro doze apie rinktinės branduolio formavimą ir įvairiomis diskusijomis apie pasaulio čempionatą.
Nereikia užmiršti, kad dar šią vasarą visi rinktinės nariai buvo aršūs konkurentai, todėl per porą mėnesių sulipdyti iš skirtingų medžiagų vieną bendrą kūrinį nėra lengvas uždavinys. Reikia paminėti, kad rinktinė kol kas laikosi duoto žodžio neviešinti nesklandumų. Mes žinome savo bėdas bei klaidas ir jas taisysime, šito sieksime civilizuotai diskutuodami. Kita vertus, kolektyvas didelis, nuomonių daug, todėl visiškai natūralu, kad kai kuriais atvejais būna nesusipratimų vienu ar kitu klausimu. O kur jų nebūna siekiant aukščiausių tikslų?
Visos iki šiol buvusios LT rinktinės galvojo apie pasaulio čempionato auksą, ne išimtis ir šių metų rinktinė ir aš asmeniškai. Gal tai ir ne naujiena, bet lig šiol nesu viešai minėjęs, kad tai yra mano svajonė. Maždaug prieš 10 metų supratau, kad ta svajonė gali ir likti svajone, jei svajosiu ir veiksiu vienas. Todėl ėmiausi iniciatyvos kuriant stiprų Lietuvos čempionatą, kad suburčiau kolektyvą, kurio siekiai sutaptų su maniškiais. Po 7 metų intensyvaus darbo supratau, kad mes jau pribrendome patiems aukščiausiems rezultatams. Na, o aukso puodui laimėti reikia ne tik tvirto pasiruošimo, patirties bei nusiteikimo, bet, dažnu atveju, reikia ir sėkmės, kurios, deja, mes šiemet neturėjome.
Prieš čempionatą sau išsikėliau tikslą patekti į pirmą šešetuką bendroje įskaitoje. Apie auksą net nenoriu kalbėti, nes tai visada bus pirmoje vietoje mano sukriošusiose nuo karpizmo smegenyse. Šių metų rezultatas bendroje įskaitoje 7 vieta. Šiek tiek apmaudu, bet ne tiek, kaip, pavyzdžiui, Izraelio rinktinės kapitonui, kuriam net namo nesinorėjo važiuoti.
Po čempionato ilgai analizavau rezultatų suvestines, kadangi žinojau ir kitų šalių vidines virtuves, todėl priėjau išvados, kad mes buvome verti bronzos. Padaręs dar gilesnę analizę supratau, kad mūsų jaukai ir mūsų visa strategija buvo teisinga, galimai mes dar ko nors nežinome, bet ant prizininkų pjedestalo mes jau nusipelnę užlipti. Labai nudžiugino pokalbiai su kitomis rinktinėmis po čempionato, supratome, kad einame teisingu keliu, šiek tiek korekcijos ir viskas bus gerai. Tiek to, paliksime tai ateičiai.
Dar įdomus faktas, kad nė viena pasaulio rinktinė Vengrijoje neatrado auksinės jaukų formulės Desedos vandens telkiniui, visi žuvis gaudė gerokai toliau nei buvo jaukinama, beje tą patį darė Ukrainos ir Rumunijos rinktinės, kurios užėmė pirmąsias vietas. Gali būti, kad tai lėmė organizatorių pasirinkimas sektorius išdėstyti tik viename krante, dėl ko karpiai pasitraukė į saugesnius plotus kitame krante.
Lietuvos rinktinė naudojo Dynamite baits įvairias peletes bei boilius Red Amo, CC Moore skysčius ir kt. priedus, vengriškus boilius Silver Baits, Aikibaits boilius Shelfish ir įvairias grūdines kultūras.
Neįmanoma aprašyti visų emocijų, kurių tikrai netrūko, bet pasistengsiu bent jau perteikti informaciją iš kiekvieno lietuvių sektoriaus atskirai.
Zona A – sektorius A19. Aurimas Misius ir Justas Barakauskas. Prie sektoriaus kapitonas Mantas Staškus ir atsarginis Olegas Ružickis (beje, su daugeliu Olego minčių aš drįstu nesutikti). Prieš startą sektorius atrodė visai patraukliai, todėl manėme, kad čia bėdos tikrai nebus. Na, o varžybų metu ir iš karto po varžybų mintys susijaukė, ramybės nedavė jaukų pasirinkimas, komandos ambicingumas ir išvada, kad šioje zonoje reikėjo pasirodyti geriau. Bet ar tikrai galima buvo padaryti ką nors geriau? Auksinė taisyklė: kai tik nesiseka, pradedame ieškoti rakščių subinėj.
Kai pagalvoju, kad tas vienas didelis karpis, kuris nutrūko kliuvinyje mums būtų atnešęs bronzos medalius, tada pasidarau visai kitą išvadą – viskas, vyrai, OK, tik pritrūko šiek tiek pagalbos iš dangaus. Aišku, vis tiek peršasi blogos mintys, kodėl bulgarai gerai gaudė šalia, o mes palyginus prastai. Atsakymas yra ir čia, A19 sektorius padarytas tik prieš pasaulio čempionatą, visiškai šviežutis, todėl ir dugnas ten dar neišvalytas karpių, jie ten nepratę maitintis. Beje, kaimynai bulgarai gaudė seniai ištryptame sektoriuje, kur karpiai ir taip pastoviai apsilanko, na, o mūsiškiams reikėjo bent savaitinio įdirbio, todėl 7 karpiai naujame sektoriuje – geras rezultatas. Ir dar reikia paminėti, kad Bulgarijos rinktinės kitos komandos pasirodė labai prastai. Gal turėtume kaltinti jų jaukus? Kad mūsų jaukai geri, įrodė B zonos lietuvių komanda.
Zona B – sektorius B1. Rimantas Kičas ir Gintaras Puzinauskas. Prie sektoriaus kapitonas Saulius Navickis ir atsarginis Gražvydas Račkelis. Sektorius – daugelio karpininkų svajonė. Koks sektorius, toks ir rezultatas – pazonėje 1 vieta, asmeninėje įskaitoje 5 vieta pasaulyje, pagauti 22 karpiai. Super padirbėta, matėsi karpininkų profesionalumas ir požiūris į atliekamą darbą, tą patį galiu pasakyti ir apie visą rinktinę. Išvada: geras sektorius, gera strategija, geri karpininkai – puiki užimta vieta. Todėl ir aprašymas apie šį sektorių trumpas. Kai viskas gerai, belieka tik džiaugtis.
Zona C – sektorius C9. Darius Grigaitis ir Modestas Grigaitis. Prie sektoriaus aš ir atsarginis Andrius Goriunovas. Ai, ai, ai… bėda, o ne sektorius – įlankos vidurys. Prieš startą galvojome, kaip pagauti nors vieną žuvį šioje Dievo užmirštoje skylėje. Čia net per treniruotes niekas karpių nepagavo. Po dugno tyrinėjimo net bijojau vienas su broliais priimti teisingus sprendimus, kur geriau jaukintis, todėl skubiai buvo iškviestas Saulius į pasitarimą. Beje, dar prieš pasaulio čempionatą buvo nutarta, kad kapitonai sprendimus priima tik pasitarę tarpusavyje.
Taigi, po pasitarimo nuspręsta gerokai pasitolinti, o broliai tai gali, nes kol kas nesimato, kad kaimynai gali žvejoti toliau. Buvo ir alternatyva – žvejoti daug arčiau, panašiu atstumu, kaip gaudo vietiniai žvejai, bet šį variantą palikome kaimynams. Prasideda varžybos, 135 metrai nuo kranto jaukinama vieta ir iš ten pat nuo starto prabėgus kelioms valandoms – pirmas gražus karpis. Gražu, visi laimingi, emocijos liejasi per kraštus, bet vieną taisyklę užmirštame, kad pirmas greitas karpis dažnai būna apgaulingas, nes jis daro labai stiprią įtaką tolimesniems veiksmams.
Ką gi, kito karpio tenka laukti beveik parą laiko ir tik po to, kai buvo pakoreguoti gaudymo atstumai ir užmiršti pirmo karpio pagavimo niuansai. C zonoje, nors ir sunkiai, bet vyrai sukrapšto 5 karpius, kurių, žinoma, neužtenka pazonėje puikiems pasiekimams parodyti, bet atsižvelgus į tai, kad kaimynai nepagavo nieko – tai labai geras rezultatas. Jau prieš čempionatą sau buvau įteigęs uždavinį – nemaišyti komandai, tiksliau, nekankinti smegenų savo patirtimi ir panašiais dalykais, nors tai ir sunku, bet suaugus iki tokio LT komandų lygio, kai be jokių klausimų yra vykdomi kapitonų uždaviniai, belieka tik stebėti komandos darbą ir kartas nuo karto, jei nesiseka, padėti komandai apsispręsti vienu ar kitu klausimu.
Atskiros pastraipos reikalauja negyvas karpis C zonoje. Tai buvo ketvirtoji mūsiškių žuvis. Darius dar betraukdamas tą karpį sakė, kad keista žuvis, juda keistai, net kilo abejonės, ar tai apskritai karpis. Ištraukus žuvį, kaip ir įprasta, ji saugiai perkeliama į maišą ir patalpinama vandenyje. Po 10 minučių svėrimo procedūra bei kelios foto. Viskas vyko sklandžiai iki to momento, kol žuvis atsidūrė vandenyje ir jai beliko tik nuplaukti, bet, deja, karpis iššoko kaip plūdė vandens paviršiuje ir dar parodęs kelis gyvybės judesius, visiškai pasimirė. Taisyklės yra griežtos, už negyvą žuvį – komandos diskvalifikacija. Oi, oi, oi. Pradžiai pasimečiau, bet neilgam.
Skambučiais pranešu apie nelaimę kitiems sektoriams ir skambinu Jurgiui, kad jis savo ruožtu informuotų vyriausią varžybų teisėją apie nelaimę. Jurgis daro savo darbą, Modestas vis dar gaivina žuvį, o mes prie sektoriaus atlikinėjam paruošiamuosius darbus – tai vadinama smegenų pudrinimu. Žioplių susirenka vis daugiau, todėl tas svetimų žmonių ,,gydymas“ mums kelia vis daugiau problemų. Nors mes įsitikinę savo teisumu, kad su karpiu buvo elgiamasi labai atsargiai, bet atsirado kažkoks bulgaras, kuris tikino visiems, neva matė, kad mes tą karpį sutrenkėme ir dar plius karpį laikėme dviejuose maišuose, todėl karpis ir numirė.
Po truputį bulgaras daro įtaką susirinkusiems. Karpio mes tikrai netrankėme, o dėl dvigubo maišo pasakysiu, kad tai buvo daroma dėl saugumo. Karpis būna daug ramesnis (yra net specialūs maišai su dvigubu sluoksniu) bei neturi galimybių pabėgti. Aš tai grindžiu savo praktika, nebuvo nei vieno atvejo, kad karpis uždustų dvigubame maiše, neturėjau nė vieno atvejo, kad karpis po visų svėrimo procedūrų nenuplauktų gyvybingas. Buvo atvejų, kai karpiai pasprukdavo iš vieno maišo, kartais ir susižeisdami. Gal tai pasirodys kaip pagyros sau, bet Lietuvoje nerasite nei vieno žmogaus, kuris yra daugiau pasvėręs karpių už mane ir juos saugiai paleidęs, todėl mano patirtis šioje vietoje yra daug didesnė nei bet kurio kito žmogaus.
Atvykęs vyr. teisėjas labai įdėmiai išklauso visas versijas. Mes įrodinėjame, kad tai nelaimingas atsitikimas, bet ta kita versija mums sukelia rūpesčių, todėl teisėjas nusprendžia, kad reikia šaukti varžybų žiuri susirinkimą. Šis incidentas truko kelias valandas, visuose mūsų sektoriuose nuotaikos buvo prastos, galima tik įsivaizduoti kaip krito darbingumas sektoriuose. Vyriausias varžybų organizacinis komitetas nusprendžia, kad tai nelaimingas atvejis. Tai pirmas atvejis pasaulio čempionate, kai komitetas svarstė klausimą apie komandos diskvalifikaciją. Vau… kol dar nebuvo aiški baigtis, galvojau, ką darysiu, jei sprendimas bus nepalankus mums. Visokių kvailų minčių kilo, buvo ir tokia, kad pabėgsiu į Budapeštą ten, kur būdus pešioja :) Dėl mums palankaus sprendimo esu dėkingas visai rinktinės delegacijai, kuri labai sunkiu metu nepalūžo ir savo tiesą įrodinėjo su tokiu atsidavimu, kad net sugebėjome iš tikrai šlapios balos sausi išlipti.
O baigdamas parašysiu geriausią varžybų šposą. Broliai turėjo 5 kibimus, ištraukė 5 karpius, nors vienas pasimirė pamatęs brolius, bet visi penki užskaityti protokoluose. To dar nebuvo:) Va čia, brolau – profesionalu.