Švystelėjau meškerykočiu ir masalas dingo migloje. Paskui pasigirdo negarsus pliaukštelėjimas ir valas įsitempė. Kai vartiklė, mano galva, atplaukė iki vagos vidurio, masalą ryžtingai griebė žuvis. Po įtemptos kovos išvedžiau priešininkę į pakrantės tykumą ir pamačiau, kad užkibo stambi lydeka. Negalėčiau paaiškinti pagal jokią logiką, ką ji veikė upėtakių pamėgtoje sraunumoje, bet faktas yra faktas. Būna akimirkų, kai lyg ir nusivili laimikiu, nes tikėjaisi visai ko kita, tačiau kiekvienas laimikis – likimo dovana.
Tad pabridau dvidešimt metrų pasroviui, keletą kartų užmečiau, bet niekaip negalėjau pataikyti į pailgą duburį už seklumos. Išrinkau sunkesnę (12 g) „Ultimate Mirage” vartiklę, žvilgančią žydra emale, ir pagaliau pavyko masalą panardinti į nužiūrėtą vietą. Spiningo koto viršūnė ritmingai suvirpčiojo, kai blizgė ėmė žaisti srovėje. Masalas nuplaukė ne daugiau kaip 3 – 4 metrus ir meškerykotį supurtė labai stiprus smūgis. Ir tuojau pat žuvis šoko iš vandens. Praretėjusioje, saulės nurausvintoje migloje lyg pridengta kiniško šilko šydu žuvis atrodė labai įspūdingai. Žvilgantis verpstės formos kūnas akimirką pakibo ore ir tuojau pūkštelėjo į srovę, sukeldamas purslų debesį…
Buvau tikras, kad užkibo labai stambus upėtakis, o tokie „mohikanai” – patyrę kovotojai. Todėl šiek tiek atleidau ritės terkšlę. Laiku, nes žuvis keliais įspūdingais šuoliais atsidūrė pačioje srauniausioje vietoje ir ėmė iš visų jėgų plaukti pasroviui, paskui skersai srovės… Atrodė, kad ji dygsniuoja vandenį kaip siuvimo mašinos adata, tempianti paskui save ne siūlą, o valą. Kai milžinė pailso, atvedžiau ją prie kojų ir dar labiau nustebau – tai buvo ne upėtakis, o penkiakilograminis šlakis…
Vidutinės upės – pačios nuostabiausios žūklavietės, nes jose spiningininko laukia netikėčiausios akistatos. Čia galima sužvejoti ne tik lydeką, upėtakį ar šlakį, bet ir stambų šapalą, meknę, o kelionės vidutiniųjų upių krantais – žygiai, kuriuose prireikia didelės ištvermės.
Daugiau žūklės įspūdžių ir patarimų rasite tinklaraštyje gowild.lt