Esu laimingas, kad teko šiuose įvykiuose dalyvauti asmeniškai. Tačiau dabar, pagalvojus, visoje toje pergalės euforijoje liko tas, ko nelabai tada, o ypač dabar, norima akcentuoti. Turiu galvoje tą faktą, kad mainais už tai, kad žvejai verslininkai neva sutiko nebežvejoti, jiems buvo leista pasilikti ir gaudyti tinklais seliavas ir stintas keliolikoje mūsų ežerų. Taip pat traukti tinklus Nemuno polderiuose, statyti gaudykles ungurių migracijos takuose, gaudyti nėges ir t.t. Kitaip tariant, verslinė žvejyba realybėje išliko, tik buvo minimalizuota ir pakišta po „limituotos“ ar „specializuotos“ žūklės sąvoka, kad neerzintų mūsų meškeriotojų.
Ungurius, nėges ir Nemuno polderius kol kas palikime ramybėje, nes tai – atskira tema. Pakalbėkime apie seliavinius ežerus ir jose vykdomą specializuotą seliavų bei stintelių žūklę.
Priimant tokį sprendimą buvo argumentuojama, kad seliavų ir stintelių žūklė visiškai neturės įtakos tų ežerų žuvų ištekliams. Esą į smulkiaakius tinklus lydekos, ešeriai ar kitos didesnės žuvys nelenda, o seliavos mūsų meškeriotojų ir taip nedomina, nes jų neįmanoma pagauti meškere. Stintelių, esą, ir taip pakaks visiems. Taigi, meškeriotojų ir žvejų verslininkų interesai čia nesikerta.
Viskas atrodė gražiai, kol šių metų rudenį nebuvo paskelbti jungtinis iškilių mūsų krašto ichtiologų atliktas 2014 – 2018 m. žuvų išteklių Lietuvos vidaus vandenyse tyrimas, parodęs įdomius, ir, tiesą pasakius, iš esmės džiuginančius rezultatus. Klausiau jų pristatymo spalio mėnesį AM organizuotame „Žvejų forume“, kur juos pristatė vienas jų vykdytojų dr. Linas Ložys.
Pagal šiuos tyrimus žuvų skaičius ir vidutiniai jų dydžiai Lietuvoje akivaizdžiai didėjo (kai kuriais atvejais net keliais kartais) beveik visuose vandens telkiniuose, išskyrus Kuršių marias ir... seliavinius ežerus. Tai yra tuos vandens telkinius, dalyje kurių verslinė žūklė išliko. Vertingų žuvų dydis seliaviniuose ežeruose čia net ženkliai sumenko. Ir nors neturiu neginčijamų įrodymų, kad dėl to kalta būtent (ar vien) verslinė žūklė, tačiau įtarimų šešėlis, mano nuomone, pirmiausia krenta būtent ant jos. Kodėl? Pabandysiu argumentuoti.
Nesu ichtiologijos specialistas, mokslininkas, tačiau man atrodo, kad dideliais kiekiais išgaudant seliavas ir stinteles, pagrindinę lydekų ir ešerių mitybinę bazę, tai atsiliepia ir jų ištekliams bei jų augimo greičiui.
Taip pat kyla klausimas, ar tikrai į seliavinius ir stintinius tinklus nepapuola smulkūs ešeriukai, lydekaitės, kitų vertingų žuvų jaunikliai? O jei papuola, ar visada pasiseka (ar norima) juos atgal į vandenį paleisti gyvus?
Trečia prielaida, paremta, deja, buvusia skaudžia patirtimi. Tie patys mano minėti moksliniai tyrimai parodė, jog uždraudus mūsų vandenyse verslinę žvejybą, ženkliai sumažėjo ir brakonierystės mąstai. Mokslininkai savo išvadose tai diplomatiškai siejo su tuo, jog panašiu laiku padidėjo ir baudos už brakonieriavimą. Jokios abejonės, tai suvaidino savo vaidmenį. Bet įtariu, kad verslinė žūklė senais laikas buvo glaudžiai persipynusi su nelegaliu gaudymu ir puikiai tarnavo kaip priedanga brakonierystei.
Greta legalaus tinklo dažnai būdavo statomi keli nelegalūs, kurių, pasirodžius aplinkosaugai, buvo galima išsižadėti, kaip, neva, slapta pastatytus brakonierių. Meškeriotojai irgi negalėdavo skambinti dėl pastatyto tinklo ežere, kur vykdoma verslinė žūklė. O ką tu žinai, koks čia tinklas stovi – „brakonieriškas“ ar „verslininkiškas“? Juk jo iškelti ir pažiūrėti, ar yra ant jo kokia žyma pagal žūklės taisykles negali. Kai tik baigėsi verslinė žūklė, stebuklingai dingo iš tokių ežerų ir „nežinomi brakonierių tinklai“.
Šiandien pamačius beveik visuose vandens telkiniuose tinklą gali būti tikras, su kuo turi reikalą ir drąsiai rinkti numerį 112. Išskyrus dalį tų pačių seliavinių ežerų, kur vykdoma limituota ar specializuota stintelių ir seliavų žūklė.
Žinoma, čia tik prielaida ir iš anksto atsiprašau tų žvejų verslininkų, kurie galbūt žvejoja sąžiningai ir kuriuos tokie įtarimai gali skaudinti. Tiesiog tokie reiškiniai nesenoje praeityje buvo veikiau taisyklė, nei išimtis ir taip lengvai jie nepasimiršta.
Bet svarbiausias yra kitas argumentas. Prieš du metus mūsų meškeriotojai išmoko gaudyti seliavas ir šiandien specializuota jų žūkle užsiima jau turbūt nebe šimtai, o tūkstančiai meškeriotojų. Ištisi seliavautojų palapinių miesteliai išdygsta ant tokių ežerų ledo savaitgaliais ir šis procesas tik įsibėgėja. Ir nieko nuostabaus, žuvis ganėtinai stambi, puikios kulinarinės vertės, gerai kimba (prieš rašydamas šį rašinį skambinau bičiuliams, sėdintiems ant Čičirio. Šiandien jie turėjo pagavę 78 seliavas). O svarbiausia, ledas ežeruose dažniausiai būna patikimas ir laikosi ne vieną mėnesį. Dažnai – iki pat balandžio.
Todėl vis daugiau žvejų iš didžiųjų miestų, nesulaukdami ledo Kuršių mariose, nusprendžia persikvalifikuoti į seliavinius ežerus ir gaudyti ten seliavas ar stinteles. Jei skaičiuotume, kad Kuršių marios, stojus ledui, savaitgaliais sutraukia per 30 000 meškeriotojų, tai galima nesunkiai įsivaizduoti, kad nors pusei tiek žvejų atvažiavus į Molėtus, Zarasus ar Ignaliną, kitus rajonus, kur kimba seliavos ar stintelės ir dar atsivežus šeimynas, tai taptų tikra vietinio verslo „aukso gysla“. Juo labiau ne turistinio sezono metu. Ir vargu, ar daug žmonių norės atvažiuoti iš didmiesčių į ežerą, kur stovi tinklai ir kur žvejai verslininkai rimtai „atgaudo“ jais žuvį.
Todėl kova dėl seliavų ir stintelių išteklių tarp meškeriotojų ir žvejų verslininkų ežeruose ateityje tik stiprės ir reikia labai gerai pagalvoti, ar verta didinti ežerų skaičių, kuriuose būtų leista vykdyti seliavų žūklę tinklais. To, ko laikas nuo laiko prašo žvejai verslininkai.
Sakyčiau, kad atėjo laikas žvelgti į tolimesnę perspektyvą rimtai pasvarstyti, kas geriau – saujelės žmonių gerovė, ar kelių Lietuvos regionų, gyvenančių iš turizmo gerovės perspektyva. Galbūt jau nuo kitų metų būtų galima, jei ne visur, tai bent jau populiariausiose turizmo požiūriu ežeruose užbaigti tai, ką ne iki galo padarėme 2015 metais. Manau, kad tai būtų didelis žingsnis pirmyn ne tik mums, bet ir visai valstybei.