Raštai naujam aplinkos ministrui, prašantys atšaukti verslinės žūklės draudimą vidaus vandenyse. Molėtų mero išsišokimas su pareiškimu, kad Žvejų rojus turi būti ir žvejų verslininkų rojumi. Žemės ūkio ministerijos ir Seimo sveikuolio Dainiaus Kepenio surengta konferencija apie žuvininkystės ateitį, iš kurios žvejų mėgėjų atstovai išvaromi ir turi vos ne per jėgą prašytis atgal.
Visa tai – pastarųjų mėnesių įvykiai. Įvykiai, kurie meškeriotojams nežada nieko gero. Verslinės žūklės užtarėjų argumentai vis tie patys ir lengvai sumalami į miltus.
Aiškinama, kad žvejyba tinklais – tai senasis mūsų paveldas. Bet nutylima, kad tikrai archajiški žūklės tinklais būdai demonstruojami turbūt tik kartą per metus – Mindūnuose vykstančios tradicinės žiemos žūklės šventės metu.
Dejuojama, kad skriaudžiamas smulkusis verslas, bet apdairiai pamirštama, jog pagal oficialias ataskaitas, kurios buvo teikiamos, kol merkti tinklus ežeruose dar buvo galima, toks verslas turėdavo bankrutuoti maždaug kas tris mėnesius.
Įtikinėjama, kad žuvų ištekliai ežeruose atsigavo. Žinoma, kad pradėjo atsigauti. Bet tik tuomet, kai iš tų ežerų pradingo tinklai ir jie buvo įžuvinti už žvejų mėgėjų suneštas lėšas. Dabar į tą turtą vėl kėsinasi godžios verslininkų rankos.
Nors naujoji valdžia jau spėjo apšilti kojas, kol kas aiškaus svarbiausių jos institucijų požiūrio į verslinę žūklę nėra. Tiesa, aplinkos ministras Kęstutis Navickas padidino žalos gamtai įkainius už neteisėtai sugautas žuvis, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika sakosi esąs žvejys ir tinklams ežeruose nepritaria. Tai geri ženklai.
Bet yra ir blogų ženklų. Keliskart kovą pralaimėję žvejai verslininkai vėl rado politikų, kurie nuolankiai linkčiodami galvomis klausosi jų paistomų kvailysčių. Dabar pagrindinis klausimas – kiek daug tokių kvailių jie suras.