Jei atsiranda dalis kokiu nors klausimu nepatenkintų žvejų, gali neabejoti – ilgai netruks ir dėl to, kas jiems nepatinka, bus apkaltinti muselininkai. Kažkodėl kai kam atrodo, kad muselinės gerbėjai tik ir suka galvas, kaip apkartinti gyvenimą kitiems žvejams. O juk iš tiesų jie tiesiog žvejoja ir nori, kad žuvų būtų daugiau. Bet ar ne to norime mes visi?
Žinoma, yra muselininkų, kurie Lietuvos žvejų pasaulyje patys prisiėmė savotiškų moralės policininkų vaidmenį. Tokie negali ramiai praeiti pro šalį dėl ko nors nepamoralizavę. Jiems neužtenka, kad kiti laikosi Mėgėjų žūklės taisyklių, jie susikuria savo taisykles ir reikalauja, kad būtent jų ir būtų laikomąsi.
Būtent šie museliautojai ir suformavo įvaizdį, kad muselininkų bendruomenė – tai šventųjų sekta, į kurią nepapuls joks pašalietis. Tokie muselininkai labai greiti brakonieriumi apšaukti net legalią žuvį į kurpinę įsidiėjusį spiningautoją ar plūdininką. Tačiau kai koks sektos narys su ta pačia museline meškere per lašišų žūklės sezoną aplinkosaugininkams įkliūva draudžiamame upės ruože, tada prasideda išsisukinėjimai, kad gal žmogus ko nežinojo, nesuprato...
Pažįstu daug muselininkų ir puikiai žinau, kad tokių save į moralės aukštybes pasikėlusių žvejų tarp jų yra mažuma. Bet taip jau yra, kad kvailių balsas girdimas labiausiai, jų balsas labiausiai lemia ir nuomonę apie visus muselininkus.
Niekas nemėgsta tų, kurie kitiems be paliovos aiškina, kaip gyventi. O tokių aiškintojų skaičius tarp muselininkų kažkodėl yra didžiausias. Bet juk žvejybos esmė nesikeičia nuo to, koks įrankis laikomas meškeriotojo rankose.
Tad tokiems aiškintojams norisi palinkėti pamiršti visus moralizavimus ir tiesiog žvejoti bei savo pavyzdžiu skatinti etiškos žūklės principus. Tai kur kas geresnis kelias nei visus aplinkinius vadinti murziais, mėsininkais ir kitais eptitetais.
Žiūrėkit, dar ims kas ir jus pamėgs.