Baigsis lašišos, bet juk tuoj prasidės vėgėlės. Įsigalios vėgėlių žūklės draudimas, visi lėks stintų. Jei iki Naujųjų užsidės ledas, daugybė žvejų statys vėliavėles ar skritulius lydekoms. O kur dar karšiai Nemuno žemupyje, starkiai prie Kiaulės Nugaros, karosai Kauno mariose.
Ir taip be galo be krašto. Daugumos mūsų meškeriotojų filosofija paprasta – gaudau tai, kas tuo metu kimba geriausiai ir nesuku sau galvos.
Tuo metų Vakarų žvejų pasaulis žengia visai kita kryptimi. Ten meškeriotojai pirmiausia specializuojasi tam tikruose žūklės būduose, stengiasi maksimaliai gerai juos įvaldyti, išsirenka mėgstamiausias žuvų rūšis ir atsideda būtent jų gaudymui, bandydami kaskart sugauti vis didesnį ir didesnį rūšies atstovą. Ir jei gruodžio pradžioje nebus ledo, tai toks, pavyzdžiui, spiningui atsidavęs žvejys sėdės valtyje bei gaudys lydekas ir tikrai nesibels į Nemuno žemupį, kad per naktį pašaltų dėl kelių vėgėlių.
Mūsų žvejai spiningautojais, plūdininkais ar dugnininkais tampa tuomet, kai tai labiausiai apsimoka. Taip, jie pagauna daug žuvų. Bet jie retai pagauna didelių žuvų. Ir čia esminis dalykas, nes jei vieną dieną pradedi į žvejybą žiūrėti ne kaip į maisto šaltinį, o kaip į pramogą (kuo šiais laikais žvejyba ir yra), tai anksčiau ar vėliau užduodi sau klausimą, kokios pramogos tu nori?
Ar pramoga yra „primušti” maišą karšių petys į petį ant Skirvytės krantinės sėdint su kitais žvejais, ar tikroji pramoga – kažkur atokiame ežere galbūt sugauti tik vieną karšį, bet tokį, kuris svarstyklių rodyklę timptels iki kokių 4 kilogramų ribos.
Nustojus vadovautis psichozėmis ir lakstyti paskui cikliškai besiformuojančius kolūkius atsiveria visiškai kitokie žūklės horizontai. Kai į žvejybą einama su kur kas įdomesniu tikslu nei pilnas šaldiklis.
Kita vertus, nėra blogai ir tos psichozės. Kai dauguma kažkur sulekia, kitur lieka daug laisvos vietos netrukdomai žvejoti.