Rimas sutiko priimti į savo valtį ir asmeniškai supažindinti su šiuo vandens telkiniu. Beliko tik pasičiupti porą spiningų, ir tris dėžutes su masalais, kas mano nuomone, galėjo būti pritaikytos tokiom sąlygom. Bei nusipirkti leidimą. Norint žvejoti Liepojos ežere, reikia dviejų leidimų: leidimo žvejoti Latvijoje (mūsų žvejo bilieto atitikmuo) bei specialios licencijos žvejoti Liepojos ežere. Pirmąjį nesunkiai gali įsigyti internetu. O, štai, antrojo nepavyko – sistema nepriėmė lietuviškų asmens kodų. Tad teko jį įsigyti pakeliui. Leidimo kaina metams – 14 eurų su centais. Galima pirkti ir dienai, bet kadangi ruošėmės žvejoti ne vieną dieną, tai būtų išėjusi ne ką mažesnė suma. Lyg ir ne pigu. Tačiau įvertinus, jog daugelis šį ežerą laiko beveik lygiaverte alternatyva Saremo ar Alandų salų žūklavietėms, tai visai nedaug.
Jungtinis trijų automobilių ir valčių ekipažas – dalis Rimo suburto spiningautojo klubo pajudėjo vakarų link, kur po keturių valandų pasiekė Liepoją. Kalba visą kelią sukosi apie prakeiktus sinoptikus. Kurie visą savaitę pranašavę apsiniaukusį orą kelionės išvakarėse prognozę kardinaliai pakeitė. Dabar šviesti ryški saulė be debesėlio, kas, pasak Rimo, tokiuose vandens telkiniuose yra tikras prakeikimas. Būtume žinoję prieš tai – būtume nevažiavę. Bet dabar, kai jau negalėjai atšaukti viešbučio rezervacijos, ką jau darysi – bus kaip bus.
Pirmą vakarą beveik nežvejojome, skirdami laiką pasiplaukiojimui po ežerą. Liepojos ežeras iš ties įspūdingas. Negana savo milžiniško dydžio (3700 ha), jis yra labai seklus. Nors „Vikipedija“ pateikia, kad vidutinis jo gylis yra 2 metrai, tačiau realybėje tas gylis retai kur viršija metrą. O dažnai yra ir dar mažesnis. Antra ežero įdomybė – svyruojanti jo lygis ir vandens skaidrumas. Ežeras yra pratekantis. Iš vieno galo į jį įsilieja Liepojos kanalas, jungiantis ežerą su Baltijos jūrą. Iš kitos – įteka Bartos upė. Todėl pučiant vakarinių krypčių vėjui į jį įsilieja jūros vanduo ir jo ežero lygis kyla, kai pučia rytinių krypčių vėjai – krenta. Vandens skaidrumą taip lemia srovė – vietomis vanduo gali būti skaidrus, o už keliasdešimt metrų – visiškai drumstas. Tai labai įtakoja žuvų elgseną, todėl žuvis čia nuolat migruoja.
Kadangi didesnioji ežero dalis – ornitologinis draustinis, tai paukščių (ir jų lizdų gausybėje mažų salelių) čia neįsivaizduojami kiekiai. Vien gulbių kiek aprėpė akiratis, suskaičiavau čia per du šimtus. O juk galėjau apžvelgti tik nedidelę dalį ežero ! Susidarė įspūdis, kad dar šiame ežere pavasaris tik tik prasidėjo. Beveik jokios žalumos – vos vienas kitas lelijos stiebelis pradėjęs kilti.
Pirmo vakaro pasiplaukiojimas ir trumpos epizodinės žvejybos bei žvejų apklausa kažkokio aiškumo nesuteikė. Aišku tik viena - lydekos, kaip Rimas ir pranašavo, labai neaktyvios. Kelios įvairiose vietose pagautos „silkutės“ irgi didesnio aiškumo neatnešė. Gal būt veikė ta ryški saulė. Gal būt- staigia atvėsęs vanduo. Kolegų echolotas rodė vos 10 laipsnių temperatūrą, kas tokia laikui – gegužės mėnesio pradžiai yra tikrai mažai.
Rytojus pasitiko saulės šypsniu be debesėlio. Nuplaukėme iškart į ežero galą, kur kažkur netoliese į jo glėbį krito Barta. Čia daugiausia bekylančių žolynų, nendrinių salelių ir, pasak, Rimo – lydekų nerštaviečių. Kur gal būt dar laikos ir lydekos. Man, pratusiam prie gilesnių vandens telkinių, kažkokios aiškaus vaizdo, pagal ką reiktų ieškoti lydekų nebuvo.
Esu įpratęs vadovautis echolotu ir savo akimis. Ieškai kažkokių povandeninių kalniukų, dugno skardžių, pakrantės seklumos „liežuvių“, smulkios žuvies susibūrimo vietų, salų, protakų, mailiaus užvaikymo ir panašiai. O čia tokių orientyrų tiesiog nėra. Viskas atrodo panašiai tūkstančiuose hektarų ežero. Seklu, nepakilusi vandens augmenija. Žuvis gali būti visur ir kartu – nežinia, kur. Nėra prie ko „prisirišti“. Rimas, kiek pastebėjau, labiausia stebi vandens skaidrumą. Pasak jo, blogai, kai vanduo labai skaidrus. Didelės lydekos čia nebus. Blogai, ir kai visai drumstas. Geriausia – lengvai pasidrumstęs. Idealu atveju – riba tarp skaidraus ir drumsto vandens.
Antra svarbi detalė, padedanti rasti žuvį tokio tipo ežeruose yra dreifavimas – galimybė sparčiai patikrinti didesniu ežero plotus. Gaudant žolyne tam reikia nesikabinančių už žolių masalų, kitaip nuolat teks juos atkabinėti. Rimas rinkosi spinerbaitus, o aš bandžiau laimę guminukais su ofsetiniu kabliuku. Rezultatas – pora mažų lydekaičių, pagautų Rimo ir viena didesnė, bet nutrūkusi – mano.
Kitas ekipažas pagavo gražų ešerį ir lydekaitę. Kolegos iškart įvertino – žuvis šiandien visiškai neaktyvi. Neradę sėkimės žolyne, perplaukėme į vadinamąją vagą – švaresnį nuo vandens žolių plotą. Vasarą jį valo nuo žolių specialia technika, kad netrukdytų laivybai. O kad būtų galima ją matyti – ji yra pažymėta specialiais, ant stulpų esančiais sunumeruotais trikampiais ženklais. Atvirai pasakius, juo ne taip lengva įžiūrėti – galėtų juos sustatyti arčiau. Plaukiant vaga atkreipiau dėmesį į vieną ženklą, kuris buvo kitoks, nei visi kiti. Mat jame raudoname fone buvo nupieštas...šauktukas. Pasirodo, jis ženklina Liepojos vandentiekio vamzdžius, kurie kažkur šioje vietoje kerta farvaterį. Todėl šioje vietoje verta mažinti greitį ir pasikelti variklį kuo aukščiau, kad nenumuštum variklio sraigto. O tokių galimybių yra ir kitose ežero vietose, ypač kai ežere laikosi žemas vanduo.
Farvateryje Rimas griebėsi tvičingo ir vieną po kitos ištraukė dvi lydekas. Į mano guminuką niekas taip ir nepasikėsino. Greitas dreifavimas ir guminukai – sunkia suderinami dalykai. Kiti du ekipažai taip pat šį bei tą sugaudė. Kas kelias lydekaites, kas ešerį. Veikė daugiausiai patobulinti spinerbaitai – su užmautais guminukais. Bet visi pripažino faktą – lydekų aktyvumas tądien buvo beveik nulinis. Vakare prie stalo susėdusi spiningautojų „taryba“ svarstė, ką daryti toliau. Buvo nuspręstas pasiskirstyti ir ieškoti žuvies skirtingose ežero vietose. Jei kam pasiseks – pakvies kitus. Nes esą vieni iš mūsų matė, kaip latviai, gaudę prie pat kanalo per valandą ištraukė net tris lydekas.
Kitas rytas pasitiko stiproku, gal 10 m/s stiprumo vėju, kuris suteikė šiokių tokių vilčių. Gal kilusios bangos šiek tiek kompensuos virš galvos kybančio „prožektoriaus“ blogą įtaką?. Mes su Rimu vėl nuplaukėme į ežero galą, o draugų ekipažai pasuko link ežero pradžios. Pradžia buvo nekokia – po kelių valandų atsakė Rimo valties elektrinis „inkaras“, tad teko dreifuoti be jo arba leisti į dugną tradicinį inkarą. Dėl didelių bangų masalo valdymas tapo sudėtingesnis, bet visgi kelis kibimus gavome. Vėl geriausia veikė spinerbaitai.
Apie pietus sulaukėme žinių iš bičiulių, jog jie rado aktyvesnių lydekų. ir gavome tos vietos koordinates. Ir, kaip rodė navigacija – labai keistoje vietoje. Sekdami nuorodas pasiekėme nedidelį kanalą, esantį prie pat miestelio, Jame bent jau nesiautėjo vėjas. Ir- kibo lydekos. Per valandas Rimas jų ištraukė gal penkias. Neatsiliko ir kiti ekipažai. Geriausia veikė tvičingas, tačiau vieną kitą žuvį pavykdavo pakelti ir crank tipo vobleriu. Keisčiausia, kad visas kanalas, rodos, nieko ypatingu nepasižymėjo. Gylis beveik visur vienodas – 1,2 m. Vandens augmenijos beveik nėra, išskyrus vieną kitą dugno žolytę. Kodėl čia lydekos kimba, o kitur ne?
Į tai atsakė kolegų turimas echolotas. Vandens temperatūra čia – per 13 laipsnių. O ežere – tik 10. Kito paaiškinimo nebuvo. Matyt, užplūdęs iš jūros šaltas vanduo, per naktį net keliais laipsniais atšaldęs vandenį ir nuvaręs lydekas į letargo būseną, šios vietos tiesiog nepasiekė. Šią teoriją patvirtino ir kitą dieną žvejoję mūsiškiai. Per naktį kanale vandens temperatūra susilyginsiu ežeru ir jie čia nieko nepagavo. O mes tądien žūklę ir viešnagę Liepojoje baigėme. Iš tiesų, ežeras pasliko įspūdį ir norą čia dar kartą pažvejoti geresniu laiku ir aplinkybėmis. Gal šįkart jis ir nebuvo itin dosnus, tačiau sužavėjo savo specifika. Lydekų gaudymas mažame gylyje tikrai turi savo žavesio.
O kalbant apie pamokas, kurias iš čia išsivežiau, manau jų yra dvi. Pirma – net jeigu visame vandens telkinyje nekimba, kažkur galima rasti vietelę, kur žuvys dėl kažkokių priežasčių bus aktyvesnės ir pagausi. Todėl kad ir kaip nesisektų, nepavark ieškoti.
Antra pamoka – neverta užsiciklinti ties vienu spiningavimo būdu. Didesnė skirtingo tipo masalų įvairovė leidžia ne tik geriau prisitaikyti prie žūklės sąlygų ir lydekų būdo, bet ir pati žūklė tampa įdomesne.. Manau, kad nemaža dalis šio ežero žavesio ir yra tame, kad čia gali sėkmingai išbandyti pačius įvairiausius ir mūsų sąlygomis rečiau naudojamus spiningavimo būdus – gaudymą paviršiniais masalais, spinerbaitais, kelis ar keliolika centimetrų neriančiais krankais ar guminukais su ofsetiniais kabliukais. O taip pat – tvičingą sekliai neriančiais vobleriais. Čia tikrai puiki vieta tobulinti spiningavimo įgūdžius ir įvaldyti jo technikas. Lietuvoje tokių vandens telkinių žinau vos keletą. Ir tie patys yra labai nustekenti.
Tad jei norite pakelti savo, kaip spiningautojo „kvalifikaciją“ – Liepojos ežeras yra vienas iš geresnių tam tinkančių „poligonų“.