Pastebėjau, kad po truputį ir žieminėje lydekų žūklėje pas mus populiarėja dideli masalai. Ratlinai, vaibai, kiti vasarinio dydžio standarto plastmasės ar metalo gabalai. Ilgą laiką mes jų baidėmės – nebent kokią cikadą po ledu išdrįsdavom įkišti. Bet ir tą mažesnio kalibro. Dabar kitaip.
Kadangi ir aš mėgstu rudenį didesnes „pliauskas“ pataškyti, tai šį kartą nusprendžiau padaryti eksperimentą – pasiimti tik dideles švytuokles – 7, 8 ar net visų 9 cm. Kai paimi tokią blizgę į rankas, tai bent jauti, kad masalą laikai. Dėžutę su mažesniosiomis tyčia palikau namie. Kad pagundos nebūtų. Tuo tarpu bičiulis kaip tik standartines paėmė – visas 3 ir 5 cm. Matyt, tikisi, jei lydekos nekibs, tai bent nors ešerių primuš. Ką gi, pažiūrėsima, kas daugiau išloš.
Nusprendėme, kad įdomiau būtų važiuoti į visai nežinomus ežerus ir pernelyg ilgai vienoje ten neužsisėdėti, nei maltis kažkokioje vienoje pažįstamoje „baloje“ visą dieną. Pagaudom valandėlę kitą ir jei nekimba – važiuojame į kitą, kad išbandytume kuo daugiau įvairesnių žūklės sąlygų.
Pasukome Seirijų pusėn. Žiema dabar Dzūkijoje graži kaip visada. Sniegas blizga, stirnų būreliai palaukėm laksto, apsnigti medžiai išdidžiai stūkso. Na, ir iki tol nematyti ežeriukai kaip ant delno matyti. Važiuotum vasarą – per jų lapus nieko nematytum. O dabar puikiausia matyti jų baltuojančios lomos ir slėniai.
Prie vieno tokio sustojom (prieš tai, aišku, pasitikrinę, ar jis tikrai neišnuomotas, kažkokių kitų leidimų nereikia). Ledas storas – bus kokie 20 centimetrų. Valandėlę pagaudėm – a nė brakšt. Na, ir nėra ko čia gaišti – čiumpam už grąžtų ir atgal į automobilį. Važiuojam prie kito. Dzūkus pagirti reikia, kad ir mažiausius lauko keliukus kruopščiai nuvalę – važiuoji prie atkampaus ežeriuko kaip ponas į bažnyčią. Kitas ežeriukas visai netoli.
Vietiniai meškerės broliai, matosi, čia mekšrelius ir ešerėkus avižėlėm gaudo. Mes „švytruojame“. Pora atsargių stuktelėjimų lyg ir turėjau, bet greičiausia ešeriai išdykauja. Kur jau jiems čia tokį sprindinį metalo gabalą apžioti. O draugas per tą laiką kelis pusešerius sukrapštė ir sako, net vieną lydekėlės kibimą apturėjo. Ne kažkas. Keliaujame toliau. Šįkart pakely pasipainiojo didesnis ežerėlis. Sąlyginai didelis – gal į kokius 20-30 hektarus išsikerojęs. Bet ir gilesnis – giliausioje vietoje net 13 metrų yra.
Į gylius dabar neinam – vargu, ar ten lydeką pagausi. Trinamės apie pakrantės žoles. Išsigręžiau penkias eketes, antrojoje tik paukšt – antru pakėlimu lydeka pliekė. Prie eketės atsikabino, bet jau smagiau. Kitoje eketėje atsargus stuktelėjimas. Pakeičiau blizgę į ryškesnę UV spalvom pasidabinusią narūnę. Antru pakėlimu pakartojo. Šią jau ant ledo išverčiau. Ne per didžiausia, bet jau imama. Žinoma, tik ne mums – įmetu ją į eketę atgal.
Beje, apie švytuoklių spalvas. Ilgą laiką mėgau natūralių spalvinimų blizges. Kuoja, ešeriukas, kažkas panašaus. Pagaudau jomis ir dabar, bet dažniausiai tik skaidriuose vandenyse ir tik tada, kai skaidrus ledas. Visur kitur, kur vanduo tamsus, o virš ledo sniegas, dedu tik „ryškalus“.
Kuo ryškesnis masalas, tuo geriau. Kodėl? Įsivaizduok vaizdą po vandeniu. Vandens žolių sąžalynas ir kažkur lydeka slepiasi. Jaučia šonine linija, kad kažkas čia netoli blaškosi, bet nusitaikyti į tai sunku: tamsu, kaip vienoj neminimoj vietoje. Kitas reikalas, kai tas triukšmadarys neoninėmis spalvomis spindi. Tada ataka taiklesnė. O gal ir iš piktumo tokį masalą nubausti nori – kas čia žino. Bet ryškalai tokiu metu tikrai geriau veikia.
Pradėjau gręžti naujas eketes ir prasidėjo tikri stebuklai. Jei ne kiekvienoj, tai bent kas antroje arba stuktelėjimas, arba kibimas. Keletas taip užgulė, kad net kietai užveržtas stabdys sudejavo. 0,25 mm valas kaip styga skamba, o žuvis ramiai kažkur į šoną eina. Gaila, nepavyko ištraukti. Matyt, ne visą blizgę įrijo, o tik vienas kablys įsikirto. Kiti išorėje tabaluoja ir į lelijos stiebą įsikirto. Na, bet užteko ir ištrauktų.
Suskaičiavau, kad iki vakaro pagavau (ir visas paleidau, kaip kitaip, o kitais metais gaudysim) net 12. Didesnė pusė iš jų legalaus dydžio. Visos vidutiniokės – iki dviejų kilogramų. Švarios, be aplipusių dėlių. Matyti, tikrai žuvies pakilimas šiandien didelis buvo. Sausis į pabaigą, turėtų jos po truputį miegelio eiti. Bet ne – toliau plėšikauja.
Taigi, šioje žvejyboje sau galutinai įrodžiau, kad didesnės blizgės ne tik kad žuvys žiemą nesibaido, bet dar ir geriau ją ima. Bičiulis, gaudęs mažesnėmis blizgutėmis irgi pagavo, bet per pus mažiau.
Nebaido lydekų nei oro sąlygos, nei išvalytos eketės. Kai matai savo blizgę žaidžiant ir kaip ją griebia- dar įdomiau žvejoti. Beje, pagavome ir per saulę, ir jai dingus. Nors dangui apsiniaukus jų kibimai akivaizdžiai tapo konkretesni...
Visos lydekos kibo 1,5 m gylyje. Tyčia pabandžiau pažvejoti dar sekliau, kur gylis siekia vos pusmetrį – ir ten vieną pagavau. Matyt, tokia diena pasitaikė. Kai jau kimba – tai kimba.
Na, ir dar kuo galiu pasidžiaugti, tai gamtosaugininkų darbu. Nepatingėjo atvažiuoti čia iš Alytaus. Patikrino mūsų leidimus ir dar vieną vietinį niekadėją nutvėrė, pakišusį po ledu šakotines.
Smagu!