Upėtakis yra lašišinių šeimos žuvis, kuri nuo savo giminaičių skiriasi apvaliu kūnu ir trumpu buku snukiu. Jo standus, darnus kūnas padengtas smulkiais sidabriniais žvynais, nugara alyvinės žalios spalvos su tamsiais ruožais, šonai žalsvai gelsvi su juodomis, baltomis, raudonomis arba oranžinėmis dėmelėmis, apjuostomis šviesiais žiedais, pilvas pilkai baltas. Nugarinis pelekas dėmėtas šviesiais pakraščiais; pilvinis pelekas ryškiai geltonas.
Upėtakio spalva yra labai nepastovi ir priklauso nuo aplinkos, kurioje jis gyvena. Švariuose, skaidriuose vandenyse upėtakis paprastai būna šviesesnis, o tamsesniuose vandenyse – jo spalva tamsėja. Tą pat galima pasakyti ir apie upėtakio mėsą – šviesesnių, su auksiniu atspalviu ir raudonomis dėmelėmis upėtakių mėsa yra raudonesnė, kitais atvejais gelsva arba net visiškai balta.
Upėtakio dydis, panašiai kaip spalva, priklauso nuo vandens pobūdžio. Sekliuose, srauniuose upeliuose, kuriuose negausu maisto, jis išauga maždaug iki 40 cm ilgio ir iki 1 kg svorio, o giliuose vandenyse, kuriuose yra daug maisto, upėtakis gali užaugti iki 90 cm ilgio ir 5 – 6 kg svorio.
Tai sėsli gėlųjų vandenų žuvis. Jis laikosi švariuose, tekančiuose, deguonies turtinguose vandenyse, kalnų upėse, pratekančiuose ežeruose, šaltinių gausiuose upeliuose, kurių – vanduo visuomet yra šaltas. Tinkamiausia vandens temperatūra upėtakiui yra 14 – 16 C°.
Išskyrus kai kurias lašišines žuvis, savo vikrumu, judrumu, tverme, jėga ir atsargumu upėtakis sau lygių kitų žuvų tarpe neturi.
Spalio mėnesio pradžioje upėtakiai pradeda buriuotis ir upokšniais kyla aukštyn neršti. Neršia nuo spalio vidurio iki gruodžio pradžios. Ikrelius upėtakiai leidžia sekliose vietose, kuriose yra žvirgždo, smulkių akmenėlių, arba tiesiog srauniose vietose, akmenų priedangoje.
Kaip gaudyti?
Upėtakį žvejoti yra gana sunku, nes jis yra labai atsargus ir baikštus. Žvejoti ypač sunku skaidresniuose vandenyse, nes jis gerai mato. Pakanka upėtakiui pastebėti žmogaus arba tiktai meškerės šešėlį, jis tuojau pasislepia ir šioje vietoje nebekibs. Galima ištisas valandas išsėdėti atviroje vietoje ir ne tiktai neištraukti, bet ir nepastebėti nė vienos žuvies.
Labai svarbu pažinti upelio krantus ir tyliai nepastebėtam priartėti prie tinkamų gaudymui vietų. Tinkamiausia vieta gaudyti yra tarp krūmų, po medžiais, už didelių akmenų, tarp aukštų žolių. Jei priedangos nėra, tai patartina atsistoti toliau nuo kranto ir užmesti nematant vandens. Nereikia upelio krantais trankiai vaikščioti, nes kiekvienas pasigirdęs triukšmas, pavyzdžiui, smėlio girgždėjimas, garsi kalba, šūkavimai ir kt., upėtakį labai baugina, o įbauginta žuvis neima masalo. Jeigu vanduo yra apydrumstis, galima prie vandens prieiti arčiau arba net įbristi.
Upėtakis žvejojamas nuo ledų išėjimo iki rugsėjo mėnesio pabaigos, t. y. iki to laiko, kai upėtakis pradeda ruoštis neršti. Upėtakį geriausia žvejoti vakare, leidžiantis saulei. Neblogas laikas ankstyvas rytas, ypač vasarą. Apsiniaukusiomis ir lietingomis dienomis upėtakis sėkmingai žvejojamas ir dieną – geriau pirmoje dienos pusėje. Dieną tinkamiausias laikas žvejoti nuo 9 val. ryto iki vidudienio. Ramiomis, šviesiomis naktimis upėtakis žvejojamas iki vėlaus ryto. Rytais, esant didelei rasai, upėtakis dažniausiai ieško maisto dugne ir vandens paviršiuje nesirodo.
Sėkmingiausiai upėtakiai žvejojami museline. Meškerykotis imamas lengvas, vienarankis, su itin lanksčia viršūne valas — konusinis, neperšlampantis; pavadėlis — labai švelnus, plonas, kabliukas – mažas, 5 – 7 mm dydžio, labai aštriai nusmailintas.
Žvejojant museline, masalu naudojamos miniatiūrinės blizgės ir ypač įvairios dirbtinės muselės. Labai svarbu parinkti museles pagal spalvą.
Pavasarį upėtakiai sėkmingiausiai žvejojami naudojant masalu smulkias rudas museles, panašias į lašalus, tuo metu pasirodančius virš vandens.
Vasarą, taip pat ir dienos metu, upėtakis mieliau griebia nedideles ryškias ir margas museles – auksuotas, geltonas, raudonas ir ryškiai mėlynas.
Rudenį geriausia meškerioti sekasi pilkomis ir juodomis muselėmis, tačiau šiltomis ir saulėtomis dienomis vis dėlto geriau gaudyti ryškesnėmis ir margesnėmis muselėmis. Stovinčiame skaidriame vandenyje, ramiai tekančiuose upeliuose ir upokšniuose upėtakis dažnai ima žiogo nedidelio drugelio, vandeninio vabzdžio, vabzdžių vikšro imitacijas, todėl, pasirenkant dirbtines museles, reikia visuomet imti panašiausias į tikruosius vabzdžius.
Žvejojant dirbtiniu masalu, valas užmetamas taip, kad skrendantis masalas imituotų skrendančio vabzdžio judesius. Į vandenį nukritusiam masalui leidžiama plaukti tomis vietomis, kuriose daugiausia skraidančiųjų virš vandens vabzdžių.
Upėtakis, masalą staigiai pagriebęs, žaibo greitumu pranyksta. Tokiu atveju žvejas jaučia stiprų ir staigų smūgį, o meškerykotis smarkiai sulinksta. Šiuo momentu yra labai svarbu atlaikyti neriančio upėtakio šuolį įvairiai manevruojant meškerykočiu ir išleidžiant iš ritės valą, nes priešingu atveju gali nutrūkti valas, pavadėlis, kabliukas arba nulūžti meškerykotis.
Kadangi žvejojant vienrankiu museliniu meškerykočiu valą tenka numesti gana toli, 20 metrų ir toliau, tai žuvį užkirsti būna gana sunku, todėl po užmetimo meškerykočio viršūnę patartina nuleisti žemyn, bet neatleisti valo. Žuvis užkertama lengvu, užtęsiamu meškerykočio mostelėjimu į save. Taip užkirsta žuvis retai nutrūksta nuo kabliuko.
