Panašiuose upeliuose karšiai būna solidžių dydžių, kas yra visai normalu. Pirmiausia, dėka žmogaus įsikišimo, šie upeliai daugelyje vietų pertverti užtvankomis. Karšiai čia nežymiai migruoja ir yra vietinės žuvys. Jų persikėlimas dažnai apsiriboja viena kita dešimčia kilometrų. Ir, jeigu vandens telkinyje pakanka pašaro, ir jei iš žvejų pusės, o ypač brakonierių, yra mažas spaudimas, tai maži gyliai nežymiai daro įtaką žuvies dydžiui ir svoriui.
Po kelių žvejybos metų panašiuose vandens telkiniuose, aš pastebėjau vieną šių žuvų ypatybę: mažų upelių karšiai turi žymiai plokštesnę ir aukštesnę kūno formą, nei jų broliai, gyvenantys ežeruose ir didelėse upėse. Pavyzdžiui, mano karšiai, pagauti upėje, turėjo tokius rodiklius: karšio, kuris svėrė 2 kg 600 g, ilgis siekė 52 cm, o 2 kg sveriančių ilgis buvo tik 48 – 50 cm. Tuo tarpu, ežerinių karšių, svėrusių 2,5 kg, ilgis siekia 54 – 55 cm.
Kaip pagauti karšį mažoje upėje? Pirmiausia, būtina įsitikinti, kad karšių joje yra. Jeigu jums papuolė maži karšiukai, tai jūs turite praktiškai 100 % šansų, kad išsirinkus gerą vietą, pašarą ir masalą, tapsite vertingo trofėjaus savininku.
Paprastai aktyvus karšių kibimas prasideda ankstyvą pavasarį, kai ištirpsta ledas. Bet šis periodas yra trumpas. Kai tik potvynio vanduo pradės nešti iš laukų ir miškų durpes, mėšlą ir kitą purvą, karšių aktyvumas sumažėja, kibimai darosi vangūs iki tol, kol vanduo prašviesės. Gegužės vidury karšiai šiek tiek aktyvesni, bet laimikiai nedideli, nors ne išimtis ir karšiai, sveriantys daugiau nei kilogramą. Geriausias karšių medžioklės laikas mažoje upėje yra periodas nuo liepos mėnesio galo iki rugpjūčio galo. O jei ruduo šiltas, tai kimba ir rugsėjį. Šiuo laiku karšiai susirenka į tankius būrius ir augina žiemai riebalus.