Žuvivaisos darbai vykdomi, prisitaikant prie gamtos sąlygų, kurios šiuo metu yra palankios vėgėlių jauniklių adaptacijai naujose gyvenamosiose vietose. Vandens temperatūra įžuvinimo metu siekė 2,5–3,5 °C. Vėgėlės – šaltavandenių tipo žuvys, aptinkamos dažniausiai akmeningo grunto vietose. Jos mėgsta vėsų ir šaltą vandenį.
Pasiruošimas vėgėlių dirbtiniam veisimui buvo pradėtas dar pernai gruodį. Pamario upėse buvo sugauti vėgėlių reproduktoriai. Iš neršti pasiruošusių žuvų patelių ir patinų buvo paimta ir apvaisinta 8 mln. ikrų. Į inkubavimo aparatus patalpinti apvaisinti ikrai buvo kvalifikuotai ir kruopščiai prižiūrimi, laikantis visų technologinių reikalavimų. Pirmųjų lervučių išsiritimo sulaukta vasario pabaigoje.
Pernai Žuvininkystės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos į Lietuvos vandens telkinius įveisė beveik 6 mln. vnt. vėgėlių jauniklių. Žymų vėgėlių išteklių pagausėjimą Lietuvos vandenyse pastebi ir meškeriotojai, kurie vadovaujasi principu „pagavai–paleisk“. Jie ypač gerai atsiliepia apie Žuvininkystės tarnybos pastangas nuolat atkurti šių žuvų populiaciją šalies upėse ir ežeruose. Taip pat labai vertinamas Gyvosios gamtos apsaugos inspektorių ir regioninių parkų direkcijų darbas, siekiant pažaboti brakonieriavimą.
Apie vėgėles
Vėgėlė (Lota lota L.) – vienintelė menkinių žuvų rūšis, persikėlusi iš jūrinių vandenų į gėluosius, kartais aptinkama ir apysūriuose vandens telkiniuose. Vėgėlė auga pakankamai lėtai, kaip ir dauguma menkinių šeimos žuvų. Kuršių marių baseine šiųmetukai išauga apie 10–13 cm ilgio, kūno masei esant vidutiniškai 16 g (10–22 g), metinukų kūno masė vidutiniškai – 70 g, o dvimetės vėgėlės sveria apie 240 g.
Vėgėlė – šaltavandenių tipo žuvis, aptinkama dažniausiai akmeningo grunto vietose. Jos mėgsta vandenį, kuriame gausu vandens. Šiam žuvų tipui priklauso lašiša, šlakys, upėtakis, kiršlys, sykas. Žuvys jautrios deguonies režimo pasikeitimui bei vandens hidrocheminiams svyravimams.
Tai naktinės plėšrūnės, mintančios smulkiomis žuvytėmis, vėžiais, lervomis, kirmėlėmis, moliuskais, kitų žuvų ikrais. Jų kūnas ilgas, link uodegos suplotas, galva plokščia, pasmakrėje – ūselis. Turi du nugaros pelekus. Skirtinguose vandens telkiniuose vėgėlių kūno spalva taip pat skirtinga – nuo beveik juodos iki šviesių žalsvų tonų. Šios žuvys neršia ir aktyviai maitinasi tik šaltuoju metų laiku.
Kuršių marių baseino pagrindinės vėgėlių nerštavietės yra rytinėje pakrantėje ir Atmatos, Minijos, Nemuno, Deimos, Nemanyno, Matrosovkos upių žiotyse. Išneršusios vėgėlės iš nerštaviečių migruoja į marias.
Kuršių mariose vėgėlių neršto migracija prasideda spalio pabaigoje. Tuo metu vėgėlės ima telktis į nedidelius būrius. Vėgėlių reproduktoriai migruoja netoli kranto, santykinai nedideliame gylyje ir intensyviai maitinasi. Kuršių mariose vėgėlės pirmam nerštui subręsta trečiaisiais–ketvirtaisiais gyvenimo metais. Vidutinių matmenų vėgėlių populiacijos vislumas vidutiniškai 350 tūkst. ikrelių.