Spiningautojas turi ant kranto pasirinkti tokią poziciją, kad jo metamas šešėlis nekristų ant vandens. Jei to išvengti neįmanoma, patartina neprieiti arti menamos žuvies slėptuvės, o masalą užmesti iš toliau. Apsiniaukusią dieną, ypač jei dulkia smulkus lietutis, nereikia nuolat sekti, kur krinta tavo šešėlis, tad prie žuvų slėptuvių galima prieiti daug arčiau. Tiesa, negalima užmiršti, jog visada žvejojant upelyje krantu reikia sėlinti tyliai kaip panterai.
Antra, reikia nors šiek tiek žinoti, ką žuvys regi iš savo povandeninio pasaulio ant kranto.
Įvairių rūšių žuvų regėjimas labai skirtingas, nes nevienodas yra regėjimo vaidmuo ieškant maisto ir ginantis nuo užpuolikų. Sekliuose, skaidriuose vandenyse gyvenančios žuvų rūšys mato geriau už drumstų vandenų žuvis. Ypač gerai mato lašišos, šlakiai, upėtakiai, salačiai, kiršliai, šapalai, strepečiai,lydekos, tačiau net ir joms akys nėra pagrindinis jutimo organas. Tiesa, pakankamai svarbus. Vis tik būtent tuo žuvys skiriasi nuo daugumos žinduolių ir žmonių.
Žuvims akis gali pavaduoti kiti jutimo organai. Alaušo ežere pagavau visiškai aklą lydeką, kuri atakavo sukrę. Dažnai pasitaiko aklų upėtakių, kurie sugeba maitintis ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Beje, akys – ne vienintelis žuvų šviesos jutimo organas. Žuvų smegenų viršutinėje dalyje – zona, kuria žuvys jaučia šviesą, prasismelkiančią per pusiau skaidrią viršutinę kaukolės dalį. Mokslininkai spėja, kad šis organas atlieka savotiško kalendoriaus ar laikrodžio, reguliuojančio žuvies biologinius ritmus, funkcijas.
Nors žuvų regėjimo aštrumas mažas, bet šį trūkumą kompensuoja tai, kad jų akys labai jautrios šviesai, neblogai skiria spalvas, o regėjimo laukas – platesnis negu žmogaus. Tai žinoti spiningautojui būtina, kad galėtų geriau maskuotis.
Pirmiausia būtina atminti, kad žuvys mato daug geriau už žmogų mažo apšviestumo sąlygomis, pavyzdžiui – žvaigždžių šviesoje. Tiesa, kaip ir žmonės, žuvys naktį neskiria spalvų. Dar viena svarbi žuvų regėjimo ypatybė – jų rega ilgai prisitaiko nuo dieninio, t. y. spalvinio regėjimo, prie naktinio, t. y. nespalvoto. Ir atvirkščiai. Tam reikia maždaug pusvalandžio, o tuo metu žuvis mato ypač blogai. Štai kodėl net ir akyliausiai žuviai daug lengviau „pakišti” blizgę ar kitą dirbtinį masalą, kai prasideda saulėlydis arba saulėtekis.
Žuvų regėjimas lėtai prisitaiko prie šviesos pasikeitimų ir dieną. Tam reikia kelių minučių. Žmogaus akis turi galintį susitraukti ar išsiplėsti vyzdį, o žuvies akis tokio mechanizmo neturi. Vietoj jo žuvies akies dugne – pigmento krisleliai, kurie pridengia šviesai jautrias ląsteles nuo pernelyg ryškios šviesos. Štai kodėl plėšrias žuvis geriausiai sekasi gaudyti esant nepastoviam debesuotumui. Žuvis kintančio apšviestumo sąlygomis mato blogiau ir lengviau apsigauna.
Daugiau skaitykite portale gowild.lt