Žuvų, kurių rekordus fiksuoja IGFA, sąraše yra 18 rūšių, kurių ištekliams šiuo metu yra iškilęs rimtas pavojus. Tai ir didieji baltieji rykliai, ir mėlynieji tunai, ir Atlanto menkės bei kitos žuvų rūšys.
Jūrų biologas Davidas Shiffmanas teigia, kad prie šių žuvų nykimo prisideda ir pasaulio rekordų besivaikantys meškeriotojai, o dėl to kalčiausia pati IGFA. Organizacijos taisyklės reikalauja, kad į rekordą pretenduojanti žuvis būtų sveriama krante, o tai, pasak D. Shiffmano, lemia, kad didžiausios savo rūšies atstovės tiesiog neišgyvena, nes žvejai netenka galimybės laikytis „pagavai-paleisk” principo.
Mokslininkas ragina IGFA keisti savo taisykles ir žuvų rekordus fiksuoti pagal jų ilgį, o ne svorį. Tai leistų laimikį išmatuoti dar laive ir paleisti jį atgal į gimtuosius vandenis.
Visgi IGFA su šiais priekaištais nesutinka. „Mes sveikiname diskusijas šiuo klausimu, bet manome, kad mokslininkų pozicija neįrodo, jog meškeriotojai prisidėtų prie žuvų rūšių nykimo. Meškeriotojų daromas poveikis yra per mažas, kad turėtų kokios nors įtakos”, - britų leidiniui „The Independent” sakė IGFA prezidentas Neilas Hortonas.
IGFA teigia, kad maždaug pusė į rekordus pretenduojančių žuvų net ir po svėrimo krante būna sėkmingai paleidžiamos. Organizacijos teigimu, ji kasmet gauna 500-600 paraiškų į rekordus ir tik keli iš jų būna dėl nykstančių rūšių žuvų.
Vis dėlto D. Shiffmanas mano, jog šie skaičiai neatitinka realybės, nes pagavę didelį laimikį žvejai tikisi, kad tai rekordas, bet po svėrimo paaiškėja, kad iki jo visgi trūksta, tad paraiška taip ir nebūna pateikiama. Kiek tokių žuvų neišgyvena, niekas pasakyti negali.