„Yra kasmetiniai įžuvinimo planai, gerai, kad jie yra, ir labai svarbu, kad jie būtų įgyvendinami. Bet yra ir skirtingi tų planų įgyvendinimo būdai. Matote, gerą rezultatą lemia ne tik suleistų žuvų kiekis. Ne mažiau svarbu, kaip tos žuvys yra suleidžiamos”, – portalui KABLYS.lt sakė E. Bukelskis.
Geriau mesti ant dirvos nei į vandenį
Jis džiaugiasi, kad pamažu atsisakoma įžuvinimo žuvų lervutėmis ir į vandens telkinius leidžiamos jau paaugintos žvynuotosios. Tačiau ir to negana. Ypač, jei kalba eina apie plėšriąsias žuvis, kurių Lietuvos vandenyse labiausiai ir trūksta.
„Įsivaizduokite, atvežamos paaugintos lydekaitės ir suleidžiamos į vieną, na, gerai, dvi ar tris vandens telkinio vietas. Tai ką jos daro? Ima ėsti viena kitą. Toks įžuvinimas, švelniai tariant, ne pats efektyviausias. Ne vienam vandens telkinio nuomininkui pats esu aiškinęs ir mokęs, kad žuvis jis turi išvežioti po kuo didesnį plotą. Jei kalbame, pavyzdžiui, apie lynus, nėra problemos, kad jie bus išpilti ir vienoje vietoje. Bet su plėšriosioms žuvimis kitaip”, – pažymėjo E. Bukelskis.
Pasak ichtiologo, dar viena problema ta, kad kartais vandens telkinių įžuvintojai nekreipia dėmesio į gamtos sąlygas, taip suleistas žuveles pasmerkdami pražūčiai, o vandens telkiniui neatnešdami jokios naudos.
„Pavyzdžiui, Žuvininkystės tarnybos užaugintos vėgėlių lervutės kovo viduryje leidžiamos į Nemuno deltos vandenis. Čia viskas tvarkoje, nes Nemuno deltoje tokiu metu vėgėlės jau būna natūraliai išneršusios, toks įžuvinimas neprieštarauja gamtos dėsniams, žuvelių paleidimo laikas sutampa su natūraliu jų išsiritimo laiku. Bet jei tokiu pačiu metu mes tas vėgėlytes nuvešime kur nors į Rytų Lietuvą, tai ką ten rasime? Ant daugumos ežerų rasime ledo dangą”, – kalbėjo E. Bukelskis.
Jis ironizavo, kad tokiu atveju jau geriau tas vėgėles supilti kur nors ant dirvos, tai bent būtų trąša. Nes suleistos į šaltą vandenį vėgėlytės neranda maisto, nes jo nėra, ir paprasčiausiai išgaišta.
Bando sutaupyti, o prisidaro tik bėdų
E. Bukelskio teigimu, kai kurie vandens telkinių nuomininkai eina į kitus kraštutinumus ir į savo vandens telkinius nori atsivežti jau suaugusių didelių žuvų. Toks įžuvinimo būdas taip pat nėra tinkamas. Kuo žuvis yra senesnė, tuo ji sunkiau adaptuojasi naujoje aplinkoje. Tad tikėtis, jog kokį nors tvenkinį prileidus stambių žuvų iškart bus galima džiaugtis trofėjiniais laimikiais – naivu.
Vienas labiausiai patyrusių Lietuvos ichtiologų vandens telkinių nuomininkams turi ir daugiau priekaištų, ypač dėl bandymo sutaupyti leidžiant neaišku kaip ir kur užaugintas žuvis. Neretai su tokia įžuvinimo medžiaga į vandenį patenka ir įvairių žuvų ligų sukėlėjai. Tuomet neišgyvena ne tik naujos telkinio gyventojos, bet dar ir padaroma didžiulė žala jau anksčiau ten gyvenusioms žuvims.
„Man kelia siaubą, kai pamatau skelbimus, jog parduodamas mailius įžuvinimui. Neretai tokie prekiautojai patys net neaugina žuvų, o jas iš kažkur atsiveža, dažniausiai iš Lenkijos, ir perparduoda. Šioje srityje faktiškai nėra jokios kontrolės. Todėl nereikia stebėtis, jog mus vis dažniau pasiekia pranešimai, jog vienur ar kitur žuvys ima sirgti įvairiomis virusinėmis ligomis”, –piktinosi E. Bukelskis.