Jei kalbėtume apie apsiuvas, tai kažkada teko apie jas rašyti straipsnį. Šiek tiek per daug jis buvo mokslinis ir per mažai praktinis, bet ne tame esmė. Apie apsiuvų gyvenimą jame visai neblogai parašyta:
„Yra du apsiuvų lervų tipai: gyvenančios laisvai (Campodeiforms) ir sukančios portatyvinius namukus (Eruciforms). Laisvai gyvenančių yra dvi šeimos: Rhyacophilidae ir Hydropsychidae. Tai yra gausiausios gentys, tačiau apie rūšis kalbėti neverta, nes lervų forma yra iš esmės vienoda, o jų skirtumai įdomūs entomologams, o ne mums, žvejams. Namelinės nimfos taip pat skiriasi savo dydžiu, spalva ir statomų namukų forma. Svarbus aspektas yra nimfų gyvenamoji aplinka, nes nuo to priklauso, kokią nimfą geriau naudoti konkrečiame upės ruože.
Laisvamanės lervos gyvena skirtinguose ruožuose (bent jau taip teoriškai turėtų būti), tačiau be problemų ant vieno akmens galima rasti jas abi. Labai ausį rėžia pavadinimas Hydropsyche, tačiau jis reiškia ne povandeninį psichą, o tai, kad šie gyviai audžia tinklus. Jie naudojami maistui, kurį neša srovė, sugauti. Taip pat hidroposichai susimontuoja iš parankinių medžiagų sau savotiškus namukus, kuriuose gali pasislėpti nuo plėšrūnų bei patys laukti grobio, pakliūvančio į jų ištiestą tinklą. Lervos yra visaėdės. Neatsisako nei augalų, nei mažų bestuburių. Pasitaiko net kanibalizmo atvejų. Gyvena ramesniame vandenyje, bet randamos ir rėvose.
Rhyacophila genties atstovai gyvena ten, kur vanduo yra gausiai įsotintas deguonimi: greitai tekantis, švarus ir šaltas vanduo – taigi, maži šaltavandeniai upeliai, upės ir ežerai. Teoriškai jos gausiau gyvena greitos srovės ruožuose, tačiau tai nėra geležinė taisyklė.
Apsiuvų metamorfozė yra pilna, todėl jos virsta lėliukėmis. Jos susisuka kokonus, kuriuose įvyksta panašus procesas, kaip ir drugelių vikšrų virtimas suaugėliais, tačiau drugeliams nereikia pakilti į vandens paviršių, o apsiuvoms reikia. Vienos jų plaukia aktyviai, tiesiog atviro vandens sluoksnyje, o kitos ropoja vandens augalų stiebais, akmenimis ar kitais objektais. Pasiekusios vandens paviršių jos turi prasimušti pro paviršiaus plėvelę ir galop tapti suaugusiu, oru kvėpuojančiu vabzdžiu. Taigi, yra du kritiniai momentai. Pirmasis – apsiuvos kilimas, o antrasis yra jos prasimušimas į vandens paviršių.
Manau, suaugėlių stadija yra viena paprasčiausių, nes yra aiškiai matoma. Į papildomus smulkius aprašymus nesileisiu, nes visi suaugėliai yra beveik tokie pat. Varijuoja jų spalva, dydis, kiaušinėlių maišo buvimas ar nebuvimas. Labai dažnai galima pamatyti visai šalia vandens paviršiaus prieš srovę skrendančius. Vis dėlto, įdomus aspektas tas, kad kai kurios apsiuvų rūšys neria gilyn į dugną tam, kad padėtų kiaušinėlius. Taigi, kartais verta žvejoti ir priskendusiomis ar net gerai priskandintomis sausomis musėmis.“
Tai štai toks trumpas apsiuvų gyvenimo ciklo aprašymas. Žinoma, tai tik teorija. Nimfas kiekvienas galime rasti tiesiog paėmę upės dugne gulintį pagalį ar akmenį. Ant akmenų taip pat galima rasti ir lėliukių kokonų. To paslaptingojo kilimo momento arba suaugėlių nėrimo į dugną. Velniai ten žino, kas ir kaip, bet esmė ta, kad dažniausiai užsidedi kedį, meti ir trauki žuvį. Štai tau ir visa teorija.
Į sausų musių dėžutę nimfų nededu, nors gal vėliau susidėliosiu taip, kad visos musės būtų vienoje vietoje – taip daug patogiau jas keisti, nei paimti vieną dėžutę, nukirpti musę, ją įdėti į dėžutę, šią atgal į kišenę, tada ieškoti kitos dėžutės ir t.t. Mane tai vargina ir nervina. Juo labiau, kad vienai dienai tiek skirtingų masalų tikrai nereikia. Bet čia kalbame apie sausas muses, tad mus kol kas domina tik suaugusios apsiuvos ir kylančios lėliukės. Kalbant apie muses, viskas labai elementaru. Geriausia bus po kiekviena nuotrauka kiek nuodugniau papasakoti apie kiekvieną musę.
Suaugėliai
Elk Hair Caddis
Kiekvienas turi savo mėgstamiausią musę. Vienam tai – Red Tagas, kitam – Adamsas, trečiam – kiškio plauko nimfa. Mano širdyje garbingiausią vietą užima EHC – Elk Hair Caddis arba tiesiog kedys (taip taip, kirtis ties y). Tiesa, mūsiškis variantas nėra visai klasikinis, nes mes jį narpliojam iš stirnos, o ne iš kietesnio elnio kailio.
Pirmoji pažintis su tokia medžiaga, kaip stirna, prasidėjo dar pirmaisiais museliavimo metais, kai Justas, pirmą kartą aplankęs mane kaime, atsivežė lauktuvių stirnos kailio šmotelį. Tuomet buvom visiškai žali ir nesupratom nieko, tačiau kažkaip gimė mintis surišti musę su sparnu iš stirnos. Gavosi kažkas panašaus į plačiau žinomą X-Caddis tik, aišku, tokio pavadinimo mes nė girdėję, nei matę nebuvom. Kaip ir tūkstančiai žvejų, iš naujo atradome musę ir visus laurus susižėrėme sau, bes musė Ūloje ir kitą dieną Grūdoje viliojo kiršlius vieną po kito.
Bet didžiausią įspūdį paliko didžiulis (tuometinėmis akimis) upėtakis, kuris labai agresyviai griebė naujai surištą musę. Tą vasarą musė buvo tobulinama. Plūdrumui pagerinti kūnelius rišau iš pilkos putos, į kurią vyniojami vaisiai parduotuvėse. Kadangi apie tinkamo ilgio gaidžio akuotus nė nesvajojome, tai savotišką akuotėlį susukdavau iš stirnos kailio galų. Musė puikiai plaukdavo ir ją labai mėgo mažų upelių upėtakiai.
Ech, kokie prisiminimai. Koks atradimo džiaugsmas užplūsdavo kas kartą žvejojant savo muse ir, kas svarbiausia, sėkmingai viliojant margius. Vėliau, kai pradėjome nagrinėti knygas, interneto puslapius, atsirado youtube filmukai, supratome, kad musė visai ne nauja, o jos variantų yra pačių visokiausių. Kai išgalėjome įsigyti gaidžio skalpą, tai pagaliau į dėžutes atgulė klasikinis EHC variantas. Nuo tada praėjo daug laiko. Daug upių aplankyta ir daugybė žuvų sugauta su šia muse. Ji dirba visą sezoną, nuo pat kiršlių gaudymo, iki gruodžio, tereikia pakeisti dydį. Vidutiniškai 8 atvejais iš 10 kedys pakels bulkuotoją. Jei nepakels, tereikia pakeisti dydį ir tuomet suveiks magija. Žinoma, būna visko, todėl verta turėti ir kitų musių.
CDC & Deer Hair
Tai – šiek tiek lieknesnė musė, nei kedys. Be to, šiek tiek skiriasi ir spalvinis variantas – jis šiek tiek pilkesnis. Mažos pilkos apsiuvos labai gausiai skrenda gegužės mėnesį, nors negausiai jas galima pamatyti visą sezoną. Man asmeniškai CDC nėra labai patinkanti medžiaga, nes ji yra sąlyginai vienkartinė. Tiksliau, jai reikia daugiau dėmesio: po kiekvienos žuvies reikia musę praplauti, išgręžti su specialia kempinėle (ar tiesiog į marškinius) ir gerai pradžiovinti ore. Kedys, tiesą sakant, išdžiūsta po kelių metimų, bet tai skonio reikalas. O musę turėti verta, nes ji „sėdi“ vandens paviršiuje šiek tiek giliau. Kartais tai gali būti lemiamas momentas.
F-Fly
Elementaresnės musės gal nė nesugalvotum. Bent jau sausų musių kategorijoje. Čia CDC yra nepamainoma, nes nuotraukoje esanti musė surišta ant #21 kabliuko. Stirna dar visai neblogai dirba ant #18, tačiau mažesni dydžiai jau sukelia keblumų. O tokių musių būtina turėti rudenį. Kai dar nebuvo draudimo Ūloje, tuomet itin smagiai kibdavo kiršliai ant pačių mažiausių musių. Merkyje, žinoma, jos taip pat dirbo. Ir vis dar dirba. Ir, matyt, dirbs.
E-12 variantas
Spent caddis – toks labai drastinis variantas, nes su E-12 muse teturi vieną panašumą – sparną iš kokio nors paukščio plunksnos. Šiuo atveju tai dvi plunksnos. Surišau kelis dydžius ir spalvinius variantus: su sparniukais iš kaukazinio fazano patelės sparnų, iš paprastos rudos vištos kaklo ir kurapkos nugaros plunksnų. Tiesiog po vieną plunksną iš abiejų kabliuko pusių.
Tuomet galima priekyje vynioti akuotą – bus E-12, arba, kaip darau aš, dabingo kilpoje susukti kuokštelį stirnos šerių. Pastarasis variantas man labai patiko. Anksčiau muses su tokiais sparnais rišdavau ir dėl plūdrumo problemų neturėjau. Dabar, kai jau ir floatantą turiu, tai esu tikras, kad musė plauks puikiai. O tame, kad ji kartais įskęs, ar tą padarys tik sparniukai, nematau nieko blogo – gal musė tiks mirusioms apsiuvoms imituoti. Pažiūrėsim.
Lėliukės
Su jomis, turiu prisipažinti, daug patirties neturiu. Nes retai kada atkreipdavau dėmesį (tiksliau, niekada), kad, va, dabar matau kylančias lėliukes, reikia naudoti būtent tokią musę. Todėl į dėžutę atgulė tik kelios musės, imituojančios apsiuvų lėliukes. Šiaip asmeniškai manau, kad geriau tam tinka nimfos, tačiau niekada negali žinoti.
Sparkle Puppa
Caddis Emerger Patterns – abai savotiška musė. Tikrai. Ją žinau jau labai seniai, bet niekada nekilo noras surišti. Iki šios vasaros, kai Valiuška parodė savo musių dėžutę. Joje buvo kelios Sparkle Puppos. Gal yra priežastis joms ten būti. Gal tas, kas jas rišo (Šlakys), yra bandęs ir žino, kad tokia musė veikia. Niekas ir man per galvą neduos, jei pabandysiu.
Šios musės idėja ta, kad lėliukės, kildamos į paviršių, po savo plėvėmis sudaro dujų burbuliukus, kurie po vandeniu žvilga, o surištos musės kūnas, apgaubtas antrono gijomis, taip pat pagaus oro burbuliukus, taip imituodamas gyvą vabzdį. Velniai žino, ar yra tame nors šiek tiek tiesos, nes gyvenime nesu matęs tokio daikto, bet gal. Esmė ta, kad tokia muse intensyviai gaudoma JAV, tad verta pabandyti ir pas mus. Musės nesunkintos, o elnio šereliai turėtų suteikti pakankamai plūdrumo, kad musė plauktų vos priskendusi.
Balloon Caddis
Austras Romanas Moseris sukūrė šią musę. Sakyčiau, tokia labai savotiška musė. Imituoja besiritančią apsiuvą. Gal. Nemačiau to ritimosi momento, todėl negaliu pasakyti, ar tikrai ryškiai geltona puta labai gera imitacija. Bet esmė ta, kad musė veiksminga ir gerai matoma, o tai taip pat svarbu.
X-Caddis
Labai panašiai atrodė mano pirmosios apsiuvos. Bent jau sparniukas ir akuotėlis iš stirnos šerių. Akuotėlį surišti itin paprasta, tereikia iš anksto atsimatuoti sparno ilgį, o galiukus nukirpti taip, kad būtų tinkamo ilgio. Tiksliai ilgio negaliu pasakyti, nes tai daugiau jausmas, o ne išmatavimas. Ateis surišus kelias vienodas muses. Pririšant tokį kuokštelį, reikia tvirtai laikyti sparniuką, o prispaustus galus su siūlu susukti. Jie visuomet nori patys susisukti, tad sunku nebus. Pamatysit. Kūnelis iš zuikio, o uodegytė iš plono antrono – alia nimfos kiautas. Manau, tai mirtina musė. Net ir be kūnelio ir kiauto. Labai rekomenduoju.
Super Puppa
Pirmą kartą apie tokią musę sužinojau iš Augusto. Urale jis ją parodė mums, papasakojo, kad gavo ją Švedijoje iš vieno tokio žvejo. Tarsi ši musė – ypatinga, imituoja besiritančią apsiuvą ir yra tikras kiršlių žudikas. Tą kartą ji taip ir nesuviliojo išrankaus kiršlio, o pavadinimas sukėlė daug juoko. Tačiau vėliau atsirado straipsniukas GGF. Hm, gal ir yra kažkokios tiesios šioje musėje.
Taip ji atsidūrė ir mano dėžutėje, tačiau vis dar kėlė nepasitikėjimą. Pirmą kartą vandenyje ji atsidūrė pernai Švedijoje. Tai buvo vienintelė musė, kuria sugebėjau sugauti upėtakį. Ir dar buvo kibimų. Kai prieš tai kalbėjau su švedais, šie, įdėmiai nužvelgę mano dėžutę, pasakė, kad tai vienintelė musė, kuri gali sudirbti.
Aišku, jais nepatikėjau, tačiau, vis dėlto, šmikiai buvo teisūs. Lietuvoje ja taip pat sėkmingai gaudau kiršlius. Ypač tuos išrankesnius. Musė puikiai laikosi ant plunksnos šerelių, nors šie ir nukirpti iš apačios ir viršaus. Matyt, žuvims patinka jos paliekamas įspaudas, kuris ir imituoja kažką, ką jos valgo. Ar tai tikrai apsiuvos lėliukė – velniai žino. Esama varianto ir su sparnu iš CDC. Nors jos nebandžiau, bet susirišau. Manau, bus verta dėmesio alternatyva.