Ne išimtis ir meškeriojimas, o gal tiksliau būtų sakyti, tam tikrų rūšių žuvų gaudymas. Vis sparčiau Lietuvoje plečiasi karpininkų bendruomenė, norinti turėti vis daugiau telkinių, kuriuose galėtų auginti didžiulius karpius. Komerciniuose tvenkiniuose matomas vaivorykštinių upėtakių gaudymo bumas. Juos su malonumu meškerioja ir žvejai mėgėjai, ir profesionalūs spiningautojai. Na, o amūrai ir plačiakakčiai tapo įprastiniais prūdų, telkšančių prie sodybų ar nuosavų namų, gyventojais. Taigi, egzotiškomis mūsų kraštui žuvimis mes žavimės, tačiau kartais atsainiai žiūrime į šimtmečius Lietuvoje gyvenusias žvynuotąsias.
Į mūsų kraštuose vėl gausiau grįžtančią neršti lašišą dažnai žiūrime ne kaip į įspūdingą, šimtus kilometrų nuplaukiančią žuvį, bet kaip į kulinarinį objektą. Nelabai mes gėrimės Lietuvos upėse ir upeliuose gyvenančias margaisiais upėtakiais ar kiršliais. Vis dažniau atsiranda kalbų, tarp mažiau apsišvietusių meškerės brolių, kad gal vertėtų kai kuriuos upių ruožus įžuvinti vaivorykštiniais upėtakiais. O koks dvikilograminis karšis dažnai laikomas įprastu laimikiu, toli gražu neprilystantis kovingumu karpiui ar amūrui. Nespjauname ir į juodnugarius grundulus, atsiradusius įvairiose kūdrose ir kūdrelėse: „ Na atsirado ir tiek, ką jau dabar padarysi, užtat skanūs…“
Karosus taip pat mėgstame gaudyti. Bet dažniausiai net nesakome, kokius. Tiesiog: gaudžiau karosus ir tiek. Mums įprasta tapo Kauno ar Kuršių mariose, ežeruose bei tvenkiniuose gaudyti sidabrinius karosus net nesusimąstant, kad šie atėjūnai užvaldė beveik visas Lietuvoje esančias „balas“ ir sodžiaukas. Nepalikdami vietos mūsų senajam aborigenui – auksiniam karosui.
O šis savo būdu kažkiek primena mus pačius: lėtokas, ištveriantis įvairias „negandas“, šalčius ir karščius, mėtymus ir vėtymus, darbuojasi rausdamas dumblynėlį, ieškodamas skanesnio kąsnelio… Taigi, prieš ieškodami kažko svetimo ir egzotiško verčiau apsidairykime, ką turime. Pagalvokime, ar nevertėtų to išsaugoti ir ateities kartoms. Išsikasę prūdą ir norėdami jį kažkuo įžuvinti gal pagalvokime ir apie mūsų vietinį, auksinį karosą? O prieš leisdami į nuomojamąjį tvenkinį lynus ir karpius taip pat prisiminkime „auksinuką“?
Taip, jis auga lėtai, nėra toks „žvėriškas“ kovotojas kaip besotis karpis, tačiau yra daug artimesnis mūsų lietuviškai sielai. Nereikalauja jis ir įmantrių sąlygų ar didingų vandens „ apartamentų“. Bet kokia baigianti užželti kūdrelė jam puikiai tiks. Ir kas gali būti maloniau kaip ankstyvą vasaros rytą, dar neišsisklaidžius rūkui, bandyti sugauti „auksinuką“, besislepiantį tarp tankių lelijos lapų. Ir jis tikrai nėra taip lengvai perprantamas priešininkas, kaip „svetimšalis okupantas“ sidabrinis karosas. „Auksinukas“ kimba atsargiau, o masalus renkasi gerokai išrankiau.
Na, o mėgstantiems sekti kitų šalių pavyzdžiais galiu pasakyti, kad meškeriojimo kultūros lopšyje, Anglijoje, yra įsteigta asociacija, besirūpinanti auksinių karosų išsaugojimu. Galbūt vertėtų panašią įsteigti ir Lietuvoje?