Pagal ją, lašišų žūklė būtų faktiškai draudžiama nuo balandžio 25 iki rugsėjo 1 d. visose Lietuvos upėse. Šis nutarimas, kurio siekė daugelis visuomenininkų ir kuriam iš esmės pritarė mėgėjų taryba bei kitos žvejų organizacijos, mano nuomone, yra kertinis siekiant pažaboti (bent jau įstatymiškai) masinį kabliavimą lašinių žuvų migracijos takuose liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Paskambinau Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vedėjui Vilmantui Graičiūnui, norėdamas sužinoti, ar kokia situacija su šio projekto priminimu. Ir jis mane nuliūdino, kad skirtingai nuo pagrindinių mėgėjišką žūklę reglamentuojančių taisyklių (kurios jau kelios dienos, kaip yra patvirtintos), limituotos žūklės tvarkos taisyklės „paskendo“ teisiniuose ginčuose ir greičiausia iki rugsėjo mėnesio nebus priimtos. O tai reiškia, kad ir toliau liks galioti senoji tvarka: įsigijus meškeriotojo kortelę bus galima gaudyti ir pasiiminėti lašišas iki pat rugsėjo. Pikčiausia, kad, anot Vilmanto Graičiūno, naujoji limituotos žūklės tvarka įstrigo ne dėl lašišų, o dėl vandens telkinių nuomininkų skundų ir kitokio pobūdžio reikalų.
Ką tai reiškia gyvenime? Manau, nesunku iš atspėti; įvertinus rekordiškai žemą vandens lygį bei pernai metų patirtį, šiemet turėsime dar vieną, gal būt patį intensyviausią ir kruviniausią lašišų, šlakių, ūsorių ir kitų brakonierių darbavimosi „zonoje“ pasitaikiusių žuvų kabliavimo „sezoną“. Tiesa pasakius, jis jau kuris laikas, kaip yra prasidėjęs. Ir kuo daugiau atplauks į mūsų upes neršti besiruošiančių lašišų ir šlakių – tuo daugiau Nemuno, Neries krantus nustos kabliautojų.
Vienintelė, tegul ir nedidelė paguoda, yra ta, kad bent jau Vilnelė ir Žeimena, pasikeitus žūklės taisyklėm, šiuo požiūriu įstatymiškai kažkiek yra apsaugotos. Dar lieka viltis, kad stojus lietingesniam orui, galbūt staiga pakils upių vanduo ir kabliautojams bus sunkiau darbuotis, kas buvo prieš dvi ar tris vasaras. Bet tai – mažai tikėtina.
Turbūt ne vienam sąžiningam meškeriotojui kyla klausimas – ką daryti? Ar mes galima dar kažką padaryti, kad būtų kitaip? Žinoma, kad galime. Pirmiausia – nebijokime. Būkime su meškerėmis ir spiningais ar be jų ant Nemuno ar Neries kranto.
Pastebėję už šono traukiamas žuvis – skambinkime 112 ir, jei leidžia sąlygos ir nebijote nukentėti – filmuokite šiuo procesus. Ir siųskite Aplinkos ministerijai, „Lašišos dienoraščiui“, mums, kitoms žiniasklaidos priemonėms. Drąsiai dalinkitės socialinių tinklų paskyrose, rašykit ten savo nuomonę komentaruose.
Brakonieriai – kabliautojai, kaip ir visi kiti nusikaltėliai, pirmiausia bijo viešumo. Antra – viešindami brakonierystės faktus ir parodydami jų mastą, pastatysime į nepatogią padėtį aplinkosaugos pareigūnus, priversime juos reaguoti. Dar efektyviau tokia sistema veiktų, jei veiktume ne pavieniui, o organizuotai. Per žūklės klubus, draugų ratą.
Kažkodėl tikiu, kad nors šį sezoną gal ir prarasime daug žuvų, iki soties atsižiūrėsim visuomenės, ir deja, pačios meškeriotojų bendruomenės „tamsiosios veido pusės“. Bet jis bus paskutinis. Gal būt per jį kris daug širmų, kuriomis dabar bandoma dangstyti masinio kabliavimo procesą.
