Man jokių Pamario Eldoradų nereikia – nenutolus toliau kaip 50 kilometrų nuo Vilniaus žinau daug didesnių ir mažesnių upių senvagių, kuriuose gali pagauti ne ką prasčiau negu ten. Na, jei ir ne laimikio kiekiu, tai žuvų vidutiniu dydžiu tikrai.
Žuvies koncentracija senvagėse įvairiu metų laiku būna didesnė, ledas patikimesnis, o ir šiaip, senvagė yra upės dalis, į kurią iš pagrindinės upės nuolat kursuoja žuvys . Todėl tiek žuvų įvairovė, tiek ir laimikio nenuspėjamumas – vienas iš patraukliausių (bent jau man) žūklės sąlygų.
Kitas dalykas – dauguma mano žvejojamų senvagių yra seklios, todėl žvejodamas čia gali drąsiai rizikuoti lipti ant plono pirmojo ar iškorijusio pavasarinio ledo – blogiausiu atveju rizikuoji tik išsimaudyti. Be to, dauguma senvagių primena upes – vinguriuoja, joje gausu posūkių, įvairių užuolankų nuo vėjo. Kad ir kokia vėtra lauke siaustų – visada rasi kur prisiglausti.
Bet pradžioje pakalbėkime apie pačias senvages ir kastinius kanalus, kurie jungiasi su kokia nors upe – žvejybos požiūriu tai yra vienas ir tas pats. Apie Vilnių jų yra ne taip jau mažai: 8 ar 9 senvages turi Merkys, dvi senvages – Šventoji (Aukštaitijos red. past.), kelias senvages turi Vokė, esančias žemiau užtvankos, taip pat Vilnelė, Šalčia. Praktiškai visos upės, kuriose kažkada vyko kokie nors melioracijos darbai, buvo tiesinta ar pakreipta vaga, turi savo senvages. Pažiūrėjus į žemėlapį, nesunku jas aptikti.
Kada žvejoti senvagėse?
Didesni žuvies kiekiai į senvages suplaukia vos tik užsideda pirmasis ledas, mat pagrindinėje upėje tuo metu plaukia ižas ir lytys, ir tas triukšmas priverčia žuvis ieškoti ramios prieglaudos. Į senvages pirmiausia susirenka mailius, o paskui jį iš upės atplaukia ir ešeriai bei lydekos. Todėl pačios pirmosios pirmojo ledo dienos senvagėse ir kanaluose ypač dėkingas blizgiautojams – tuo metu vos 30-50 centimetrų gylyje kartais galima pagauti ne prasčiau kaip išgirtose Kaliningradui priklausiančiose Kuršių mariose.
Truputį vėliau pasirodo kuojos, strepečiai, šapalai, kitos „baltos“ žuvys – prasideda labai sėkminga žūklė avižėlėmis.
Viduryje žiemos senvagės, ypač pratekančios, tai pat pakankamai dosnios – pratekančiose senvagėse žuvis nejaučia deguonies stygiaus, nuolat juda iš ir į senvagę, aktyviai maitinasi nes čia gausu įvairaus maisto – reikia tik atspėti jų buvimo vietą ir aišku – „perkasti“ jų žūklės būdus. Žūklė senvagėje yra labai specifinė, reikalaujanti tam tikrų žinių ir supratimo – kaip ir kodėl čia elgiasi žuvys.
Mano nuomone, pats, geriausias žūklės laikotarpis senvagėse prasideda pavasarėjant ir trunka iki pat tol, kol dar gali užlipti ant ledo. Mat tokiu laiku į senvages iš visos upės suplaukia stambiausios – „motininės“ kuojos, kurios čia ieško vietų neršti ir aktyviai kemša pilvus.
Senvagių tipai: kur ieškoti žuvies
Senvagių būna įvairių tipų – pratekančių, kuriose juntama srovė ir tokių, kur vanduo beveik nejuda., Jungiančių su pagrindine upe vienoje vietoje, dviejuose ar net trijose vietose. Ilgų ir trumpų, gilesnių ir labai seklių.
Žvejybos požiūriu, geriausios yra pratekančios senvagės, kurios „atskyla“ nuo upės kažkurioje vietoje ir į ją paskui sugrįžta. Žuvų čia yra visą žiemą, jos nuolat migruoja iš upės ir upę. Į „aklinas“ senvages Į žuvys atplaukia tik per didelius potvynius ar nešamą ižą, o kitu laiku labai sunku nuspėti, kada jos ten pasirodys. Nebent tokioje senvagėje yra kokia didesnė duobė, kurioje jos gyvena nuolat.
Nuo vandens lygio bei slėgio skirtumų priklauso, kurioje senvagės vietoje greičiausia būriuosis žuvys. Iš principo galioja tokia taisyklė: per šalčius bei pavasarį, kai žuvys migruoja neršti jos susiburia prie senvagės „įėjimo“, per atlydžiu ir kai upe plaukia ižas – prie išėjimo iš senvagės.
Gaudymo specifika – maži gyliai
Vienas didžiausių žūklės Pavilnės senvagėse išskirtinumų – vyraujantys maži gyliai. Daugumoje senvagių, kuriose žvejoju, nelabai rasi gilesnių kaip 1,5 metrų gylio vietų. Žuvis dažnai tenka gaudyti labai mažuose 30–60 centimetrų gyliuose ir tai diktuoja savas taisykles.
Viena pagrindinių – senvagėse žuvys labai baikščios, todėl eketes reikia gręžti iš anksto – šviežioje eketėje kurį laiką tikrai nieko didesnio nepagausi. Paprastai užlipęs ant ledo iškart išsigręžiu 5–7 eketes ir jas pritemdau. Vaikščioti ledu taip pat reikia labai tyliai – tokiame gylyje žuvys tave labai puikiai girdi. Ypač baidosi žvynuotosios stuksenimo į ledą – dėžės pastatymo ar kokio stuktelėjimo į ledą samteliu. Kita taisyklė – negalima žvejybos metu pernelyg „apšviesti“ ekečių, tad tenka jas temdyti. Ir šiaip žuvys, kad ir kaip saugotumeis, čia labai greitai išsibaido: ištraukei 3–4 ir tenka keliauti į kitą eketę. Arba jei esi labai perspektyvioje vietoje ir nenori jos perleisti kitiems – teks gerokai palaukti.
Didžiausia problema žvejojant senvagėse yra plikas ir skaidrus ledas. Gylis mažas, žuvys tave puikiausia mato ir kažką pagauti tuomet yra sunku. Tenka gudrauti – ieškoti kokių priedangų. Bene paprasčiausias būdas tokiu metu likti „ne su nosimi“, ypač jei virš tavęs plieskia saulė – neštis į žūklę palapinę. Palapinė iškart meta šešėlį, žuvys prie jos greitai pripranta ir ten būriuojasi. Jeigu palapinės neturime – galima gaudyti ir be jos. Tačiau svarbu tuomet kuo mažiau judėti ledu – žuvis daugiausia baido bet kokie staigūs judesiai, o ne tavo atvaizdas, matomas iš apačios.
Kitą kartą pakalbėsime apie pagrindinių žiemos laimikių – kuojų ir ešerių gaudymą senvagėse.