Jau keletą metų gaudau lydekas ne įprastose lietuvių pamėgtose vietose upėse ir ežeruose, bet specifiniuose vandens telkiniuose, kur vidutinis gylis siekia vos metrą, giliausios duobės – iki dviejų metrų, o dažniausiai masalai vedami ten, kur vandens koks pusmetris. Įsimylėjau šias vietas visai ne dėl trofėjinių žuvų (esu girdėjęs apie sugautą septynių kilogramų lydeką, mano gi rekordas – apie penkis). Šiuose vandenyse margašonių kibimai ir agresyvus elgesys taip užburia, kad kitokia jų žūklė tampa tiesiog neįdomi. Vienas mano pažįstamas, pabuvęs kartu, pasakė, kad čia pagauti „trikilę“ dantytąją žymiai smagiau nei dešimtį sveriančią ežere. Aš su juo visiškai sutinku.
Tokius negilius vandens plotus galima aptikti išeksploatuotuose durpynuose, durpinguose miškų pelkynuose ar šalia upių, jų senvagėse. Tai – itin mėgstamos lydekų buveinės. Šios vietos taip pat patinka lynui, karosui, ešeriui ir raudei. Galima aptikti ir kuojų ar aukšlių. Dėl specifinio rūgštaus tokių telkinių vandens ten tikrai nerasite karšio ir plakio. Šis dėsnis galioja ir truputį gilesniuose durpingų vietų ežeriukuose. Bet grįžkime prie lydekų.
Žuvys šiuose, dažniausiai skaidriuose, vandenyse gyvena šiek tiek pagal kitus principus. Jų nežinant galima pamanyti, kad ten iš viso žuvies nėra. Tad į ką reikėtų atkreipti dėmesį, norint išbandyti tokį telkinį? Visų pirma ir, manau, svarbiausia, yra oro sąlygos.
Jei nuo ryto iki vakaro plieskia saulė, paskutiniais metais net nevažiuoju ten žvejoti, nes kažką sugauti per parą galima tik kokias tris valandas: nuo aušros iki saulėtekio ir nuo saulės laidos iki tamsos. Kiek bandžiau, sėkmingiau sekėsi užplaukti valtele ant besilepinančios saule lydekos, nei ją suvilioti. Apniukusiomis dienomis sekėsi žymiai geriau, o darganotu oru, ypač kai krenta dideli sniego kąsniai, galima tikėtis pačių gražiausių laimikių.
Kitas svarbus lydekų kibimo požymis gali būti kitų žuvų matomas kiekis vandenyje. Nesivarginu žvejodamas tada, kai išplaukęs pamatau belakstančių raudžių pulkelius. Tokiomis valandomis apiplaukiu telkinį, pasidairau tinklų ar šiaip kokių įrankių, kuriais vis dar norima pralobti iš žuvies, arba tiesiog geriu arbatą.
Kai raudelės dingsta, pradedu spiningauti. Dažnas atvejis, kad kaip pašėlusios kimba nedidelės, nelegalios lydekaitės, visai neatsižvelgdamos į masalų dydžius. Tokiu metu irgi nesitikiu pagauti vertos dėmesio dantytosios. Bet vos nutilus mažylėms iš karto intensyviai ieškau žuvies. Matyt, žuvys jaučia viena kitą ir maitinasi, kada gali, tik didžiosios plėšrūnės valgo, kada nori.
Beveik visada dantytąsias vilioju guminukais. Retos, bet suteikiančios daug emocijų žūklės būna ramiais vasaros vakarais, žvejojant poperiais – apie jas reikėtų net atskirai parašyti. Kadangi, kaip ir minėjau, vanduo dažniausiai būna skaidrus, žuvys greitai ir jautriai reaguoja į viską, tad ir žvejyba čia greitesnė. Nereikia jokio dėmesio skirti masalo vedimo įmantrumams. Tiesiog meti ir trauki.
Dėl didelio žolių kiekio voblerių naudoti nematau jokios prasmės, o ir guminukai apginkluoti tik ofsetiniais kabliukais. Kiek bandžiau žvejoti paprastais galvakabliais, dažniausiai pagaudavau tik žolių kuokštus arba dauguma kibimų būdavo tušti. Reikalai pagerėjo, kai vienas mano draugas pakeitė ofsetinių kabliukų lenkimą smaigalį pakeldamas aukštyn, nes daugumos ofsetų lenkimas yra lygus su jų kilpute. Tokiu būdu gaudant pasikerta beveik kiekviena žuvis.
Tad kuo gi ypatinga tokia margašonių žūklė? Visų pirma, tais nepakartojamais kibimais, kai matomas kiekvienas žuvies išėjimas. Pačios nuostabiausios emocijos apima, kai pamatai iš penkių ar daugiau metrų atlekiančią bangą ir šuolyje masalą čiumpančią lydeką. Kartais net prieš smūgį lydeka kokį pusmetrį lekia oru. Ir koks nusivylimas apima, kai atlekianti banga nurimsta ir lydeka digsta pusmetrio gylyje, taip ir nesupratusi, kur ji nuplaukė.
Bėgant metams jau atskiriu žuvies dydį pagal bangą ir atakos kryptį, mat mažesnės, iki kilogramo, lydekos šauna tiesiai prie guminuko ir smarkiai jį puola, o štai didesnės visada praleidžia masalą, tada lanku išplaukia jam iš paskos ir ramiai pačiumpa. Visos jos užkibusios šokinėja, blaškosi, daro žvakes – tikros akrobatės. Veiksmas vyksta tiesiog žolėse, tad nemažai buvę atvejų, kai pakibusį ant kokios švendrės guminuką ore nusineša dantytoji. Tokiais atvejais galima gauti infarktą. Dėl šių dalykų ir nebeskiriu tiek dėmesio dideliems ežerams ar upėms.